Kas geriausias pretendentas į prezidentus?Jau seniai seniai jį esu nužiūrėjęs. Toks jaunas, o jame – jau tiek visko. Intelektas, politinis universalumas, globalus domėjimasis beveik viskuo, kas aplink mus ir net pačiuose mumyse dedasi. Gebėjimas šnekėti ir šnekėtis angliškai, itališkai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, o skaityti ir suprasti ką skaito, net lotynų ir senovės graikų kalba. Jis savyje jau tiek sukaupęs aukščiausios prabos politikui būtinų savybių, kiek, drįstu manyti, Lietuvoje dar neturėjo nė vienas. Bent jau iš tų, kas ėjo, eina ar dar eis į prezidentus. Nė vie-nas!
O JIS visa tai turi. Galva neišneša, kaip tiek daug visko gali tilpti viename žmoguje! Ir tas vienintelis žmogus – mano nužiūrėtasis Seimo narys Mantas Adomėnas.
24 metų Mantas baigia klasikinės filologijos studijas Vilniaus universitete. Ketverius metus mokosi Kembridžo universitete, kur 2001-aisiais apsigina disertaciją. Čia pat, Kembridže, dėsto Antikos filosofiją, kitas klasikines disciplinas. Tačiau, o gal ne tačiau, o ačiū Dievui, 2004-aisiais dėl man visai nežinomų priežasčių sugrįžta Į Lietuvą. Ketverius metus Vilniaus universitete – Filologijos fakulteto docentas. Dalyvauja 2008 m. Seimo rinkimuose ir dar mažai kam žinomas jaunas žmogus Vilniuje, Senamiesčio apygardoje, I rinkimų ture vos keletu procentų pralaimi bene žinomiausiam kandidatui Artūrui Zuokui, o II ture jį „nokautuoja“ ir tampa Seimo nariu.
O aš vis laukiu nesulaukiu, kada jis eis į prezidentus. Gal jo beveik gimtoji konservatorių partija nematė to, ką jame matau aš?
Sic transit gloria mundi?
Mantui Adomėnui šio populiaraus lotyniško posakio neversiu, jis – poliglotas. O štai vienam kitam skaitytojui, kuris lotynų kalbą galbūt yra primiršęs, priminsiu, kad šis posakis į lietuvių kalbą oficialiai verčiamas „Taip praeina pasaulio šlovė (garbė). Neoficialiai, o dar ir pritaikius šį posakį Lietuvos politinei nūdienai, tai reikštų: „Iš Seimo – į gatvę“.
Bet kai šiemet, birželį, konservatorių etikos sargai Mantą Adomėną, tokios aukštos prabos politiką, išmetė iš partijos, o jis, trenkęs durimis, paliko jų frakciją Seime, aš pasimečiau. Kažkas čia ne taip… Ne, ne – dar mano herojui ne „Sic transit…“ Ar nebus jam kažkas, pavyzdžiui, Kurlianskis, kokį gudrų patarimą pakišęs? Jeigu aš būčiau Kurlianskis, seniai būčiau Mantui pakišęs mintį: „Bėk tu greičiau iš tų konservatorių, nes kol su jais būsi, niekaip į Daukanto aikštę nenubėgsi – amžinai liksi už borto…“
Bet net tada, kai žemė po mano „nužiūrėtuoju“ ėmė drebėti, juo ir toliau nuoširdžiai tikėjau. Ir, ko gero, būčiau ir toliau tikėjęs. Ir koks velnias spalio 29 d. jį nunešė į tą LRT ir „Aktualijų studijoje“ susikauti su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu. Tiesą sakant, nebuvo ten jokių kautynių. Mano Mantas komisijos pirmininką kiekvienu smūgiu – į nokdauną, į nokdauną. Pirmininkas atsikvošėjęs vos spėja tarstelėti, kad jis tik ginąs įstatymą – ir vėl smūgis, ir vėl nokdaunas. Skaudžiausia, kad su komisijos pirmininku po kiekvieno smūgio nokdaune atsidurdavo ir lietuvių kalba. Jai, šimtmečius uitai ir guitai, o nūnai rusiškais keiksmažodžiais ir angliškais naujažodžiais vis sparčiau „tobulinamai“, jau ir be tų naujų Manto Adomėno smūgių labai skaudėjo. Ir aš net nežinau, ar jis daužė ją, kad itin nekenčia Antanaičio, ar jį daužė iš neapykantos lietuvių kalbai. Užtat žinau, kad man Mantas Adomėnas, tas mano jau beveik išrinktasis, akimirksniu virto persona non grata (lot. „nepageidaujamas asmuo“) ir jeigu išgirsčiau, kad jis, trenkęs Seimo durimis, išskrido namolio į savo Kembridžą, ašarų neliečiau.
M.Adomėno tezės ir antitezės joms
Atsisveikinimui su Adomėnu kilo noras pačiam su juo „pasiboksuoti“. Jo LRT radijo „Aktualijų studijoje“ išsakytos „tezės“ mano neredaguotos – kaip galėčiau savo purvinais pirštais liestis prie Kembridžo daktaro liežuvio…
„Aš manau, kad kalbos įvalstybinimas trukdo jos raidai. /…/ Dabar ko mums reikia – tai ją plėtoti, kad mes giliau įsitrauktume į Europos civilizaciją. Nes mes esam labai atsilikę.
Valstybinė – tai reiškia jos funkcionavimą valstybės dokumentuose. Jokiu būdu nepadaryti tokio neteisėto minties perėjimo, kad tai reiškia „ir viešojoje erdvėje“ (Manto Adomėno tezė – MAT).
O aš, neišmanėlis, buvau šventai įsitikinęs, kad Valstybinė kalba yra mūsų privalumas. Bet jeigu savo gimtosios kalbos atžvilgiu būčiau panašių įsitikinimų, net nebūdamas Seimo nariu neleisčiau sau taip burnoti prieš savo gimtąją kalbą. Bent jau jos įvalstybinimo 30-mečio metais. Tada, 1998 m. lapkričio 18-ąją, tai buvo vienas ryškiausių artėjančio mūsų Kovo 11-osios Brexit‘o ženklų. Net prie savo paskutiniųjų dienų artėjanti tarybų valdžia tada puikiai suvokė, kaip mūsų Tautai, kuri yra patyrusi, ką reiškia atimta kalba ir net raidė, yra svarbu lietuvių kalbos įvalstybinimas. Ir būtent todėl davė Lietuvai šį „kyšį“. Nedrįsčiau teigti, kad tai buvo „korupcijos aktas“. Greičiau bandymas tuo kyšiu bent kažkiek pristabdyti Sąjūdį ir Antaną Terlecką.
„Aš noriu pasakyti, kad lietuvių kalba – tai, kaip ja kalba jaunimas. Tai dabartinė lietuvių kalba. Kalba taip vystosi. Galbūt jie nekalba aukštąja kultūrine lietuvių kalba, bet tai yra kalbos socialinis pavidalas, kuris dabar gyvas jaunimo tarpe. Ir jį reikia pripažinti kaip tokį. O nesakyti, kad jūs blogai kalbate, jūs neišlaikysite egzamino. Ir ta kalba, kuria jūs kalbate, neturi nieko bendra su ta lietuvių kalba, kurią privalu žinoti. Vot, taip ir griaunamas lietuvių kalbos prestižas“ (MAT).
O aš jau ne vieneri metai, gal todėl, kad seniai nebejaunas, vis išeinu pasivaikščioti specialiai po pietų, kai baigiasi gimnazijose pamokos ir studijuoju tai, ką Kembridžo daktaras, jeigu jį teisingai supratau, linkęs jei ne įvalstybinti, tai bent jau „pripažinti kaip tokią“ – kaip „dabartinę lietuvių kalbą“. „Prestižinę!“ Ir kokia mano studijų išvada? Sakiniai – trumpi. Beveik kiekviename – keletas lietuviškų žodžių, pora angliškų, bet lietuviškomis galūnėmis, ir mažiausiai vienas rusiškas keiksmažodis. Tiesa, kas antrame-trečiame sakinyje būtinas asortimentas – „tipo“, „koroče“ ir „ta prasme“.
Per kažkurį užsienio kanalą mačiau siužetą apie amerikiečių profesorių, kuris po darbų sugrįžęs, vakarais, mokė savo jauną šuniuką. Parneša jam žaisliuką – kempininį kačiuką. Ir daug kartų jam kartoja žodį „kačiukas“. Paskui išmoko „kačiuko“ ieškoti, surasti, atnešti. Po poros dienų parneša kempininį drugelį. Vėl moko. Kitą dieną parneša ančiuką. Vėl moko. Po savaitės kampe – trys žaisliukai. Moko atsirinkti ir suradus atnešti tą, kurio profesorius prašo. Po pusmečio jau visas kambario kampas prikrautas žaisliukų. Liepia surasti skorpioną. Šunelis lekia į kampą, snukučiu knaisioja tą krūvą. Suranda, atneša ir vizgina uodegą: DAR! Profesorius užsako varlę. Po keliolikos sekundžių ir varlė atnešta. O paskui profesorius jam sako: „Per pusę metų tu išmokai 1008 žodžius…“
Esu daug skaitęs, klausęs, o paskui net skaičiavęs, su kiek žodžių darbe išsiverčia kai kurie jauni žurnalistai. Su tūkstančiu (neįskaičius tikrinių daiktavardžių). Gimnazistams „viešojoje erdvėje“, kur aš vaikštau, o ne toje, kurioje jie atsakinėja mokytojams, pakanka pusės profesoriaus šunelio žodyno… Jeigu man, nevienąkart įdėmiausiai perklausiusiam nerišlios Kembridžo daktaro kalbos įrašą, pavyko teisingai viską suvokti, būtent tokią gimnazistų kalbą, kokią girdžiu aš, jis ir laiko prestižine.
„Anglų literatūra šimtą kartų turtingesnė negu lietuvių. Atitinkamai ir kalba. Mes turime vytis! Jeigu norime kalbėtis su pasauliu, jeigu norime kalbėtis su Europa, turėsime išeiti į kitas kalbas. /…/ Plačiausiai paplitusi tarptautinė kalba yra ne anglų kalba, o bloga anglų kalba. Tai čia yra didelė problema. Vulgarizuotas pažinimas neleidžia mums dažnai įžvelgti ir tos kalbos turtų ir per ją turtint lietuvių kalbą. /…/ Anglų kalba priimama savanoriškai, laisvai, kaip tarptautinio bendravimo, kaip tarptautinio prestižo kalba“ (MAT).
Bandau įtarti, kad Seimo narys mums siūlo dvikalbystę. Mano gimnazistų kalbėjimasis po pamokų, kurį Seimo narys mėgina pripažinti prestižo kalba Lietuvoje, ir anglų – tarptautinio prestižo kalba. Bandau įsivaizduoti komediją, kuri prasidėtų Lietuvoje, jei šios dvi kalbos, darniai gyvendamos greta, staiga imtų viena kitą „turtinti“.
Neabejoju, kad anglų literatūra turtingesnė už mūsiškę. Suabejočiau tik, kad ir anglų kalba yra atitinkamai, t.y. 100 kartų, turtingesnė. Abejoti man leidžia Kembridžo tarpautinis anglų kalbos žodynas („Cambridge International Dictionary of English“), kuris turi arti 150 tūkst. žodžių. Oksfordo anglų kalbos žodyne („Oxford English Dictionary“) – arti 200 tūkst.Turbūt apie 80 proc. abejose žodynuose esančių žodžių neabejotinai dubliuojasi, taigi „per abu“ susidarytų apie 250 tūkstančių žodžių. Vadinasi, anglų ir lietuvių kalbų turtai skiriasi ne šimtą kartų, o tik du. Ir ne anglų kalbos „naudai“: Lietuvių kalbos žodyne – apie pusė milijono žodžių!
O vis dėlto man lieka neaišku, kodėl mums Seimo narys su tokiu entuziazmu perša anglų kalbą? Jis jau žino jos ateitį Europoje po Brexit‘o?
Gal 7-ame ano amžiaus dešimtmetyje Tarybų Sąjungos kariuomenėje buvo susirūpinta, kad nemaža dalis šauktinių, ypač iš Vidurinės Azijos, prastai moka rusų kalbą, o tai labai apsunkina jų tarnybą. Minske buvo sušauktas respublikų švietimo ministrų pasitarimas. Baltarusijos ministras staiga pasiūlo: „Ar ne laikas mokyklose visus dalykus pradėti dėstyti ta kalba, kuria kalbėjo Leninas?“. Nejauki pauzė ir staiga pasigirsta balsas: „O kodėl ne ta kalba, kuria kalbėjo Marksas?..“ Tai buvo mūsų ministro Mečislovo Gedvilo replika… Ir po jos prie baltarusių ministro pasiūlymo jau nebuvo grįžta.
Taigi aš klausiu Adomėno Gedvilo žodžiais: „O kodėl, pavyzdžiui, ne Markso? Juk tai ir Merkel kalba…“
Baigiamasis žodis
Seimo narys neslėpė savo pasipiktinimo tuo, kad iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuolat sklinda niekuo nepagrįsti raginimai ginti lietuvių kalbą nuo „kažkokių“ išorinių grėsmių ir „kovoti su vidiniais priešais, kurie kažką ne taip daro…“
Negi, manau sau, Mantas Adomėnas nė vienos grėsmės iš tiesų nemato. Netikiu. Vieną tikrai mato. Kas rytą. Kai atsistoja prieš veidrodį… Nebent rytais skustųsi žiūrėdamas į Kembridžo laikų nuotrauką, kurioje jis dar nebuvo naujos lietuvių kalbos formuotojas.
respublika.lt