IŠĖJO NEGRĮŽTAMAI DR. ALGIMANTAS MATULEVIČIUS…
NUOŠIRDI UŽUOJAUTA ŠEIMAI IR ARTIMIESIEMS.

ILSĖKIS RAMYBĖJE. TEBŪNIE LENGVA TĖVYNĖS ŽEMELĖ.

Ne tik Lietuva, bet ir mes, JAV lietuviai, netekome padoraus, garbingo LIETUVIO, su kuriuo diskutavome, aptarinėjome Tėvynės ateities viziją ir užsienyje gyvenančių lietuvių vietą demokratiškoje, teisinėje valstybėje.

JAV lietuvių visuomeninio komiteto UŽ DVIGUBĄ PILIETYBĘ, nariai –
Dr. Rimtautas Marcinkevičius, Ligija Tautkuvienė, Aurelija Dobrovolskienė,
Edvinas Giedrimas, Juozas Karsokas, kun.Jaunius Kelpšas, Rūta Kuncienė, Algimantas Šutinas.

*********************

Vytautas Matulevičius

Išėjo Vėlinių išvakarėse
Vėlinių išvakarėse netekome Algimanto Matulevičiaus – 5-osios Vyriausybės ministro, dukart Seimo nario, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko, vieno iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjų ir jos Garbės prezidento, mokslų daktaro – trumpame žodyje visko ir neišvardinsi. O daugeliui Algimantas įsiminė kaip žmogus, kuris per istorinį mūsų inteligentijos susitikimą su Michailu Gorbačiovu nepabūgo pastarajam pasakyti tiesos apie tikrąsias žmonių nuotaikas Kovo 11-osios išvakarėse. Algimantui tai buvo ta proga, kuri pasitaiko gal sykį gyvenime, ir jis, užkluptas netikėtos atvykėlio replikos, nepasimetė.
Kai kas gal pasakys – taip, bet Algimantas buvo ir tarybinis funkcionierius. Taip, buvo, tačiau, kai tik Lietuvai atsivėrė istorinė galimybė, jis nedvejodamas nuėjo su savo tauta ir skyrė jos pažangai visą savo atsidavimą ir sugebėjimus.
Pasakysiu daugiau: užimdamas aukštas pareigas, Algimantas neprivatizavo didžiulės įmonės, kuriai vadovavo (nors galėjo!), nekilnojo šeimos žemės į paežeres ar sostinės apylinkes ir nepadarė daugelio kitų nuodėmių, būdingų tam metui. O dar tarybiniais laikais, kai gimė sūnus Tomas, slapta pasikvietė kunigą ir vaiką pakrikštijo. Toks buvo Algimantas – visa tai puikiai žinau, nes buvau krikšto tėvas, o krikšto motina buvo iš JAV į tarybinę Lietuvą atvykusi giminaitė.
Kaip suprantate, šito daryti niekas nevertė, kam nors paskundus, buvo galima netekti užimamų pareigų ar net gauti „vilko bilietą“, bet Algimantas darė. Nes taip mokė tėvai.
Dar buvo tokio charakterio, kad nuolat pasakydavo daugiau, nei reikėdavo, ir už tai smarkiai kentėjo. Tačiau, kai tekdavo spręsti išskirtinės svarbos uždavinius, sugebėdavo surasti bendrą kalbą ir su jo kritikuojamais konservatoriais – kaip tai nutiko Seimo komitete aiškinantis saugumo pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybes.
Mirtis pribloškia savo negailestingumu: dar vakar sėdėjau brolio palatoj, klausiausi, kaip jis alsuoja, o šiandien jo jau nebėra. Nepaskambinsi pasitarti, neužsuksi pasišnekėti, neatsiprašysi, kad kažkada galbūt pasielgei neteisingai. Kolkas sunkiai įsivaizduoju, kuo užpildysiu atsivėrusią tuštumą.
Be galo užjaučiu dalies savasties netekusią brolienę Gražiną, sūnėnus Giedrių, Tomą, taip pat mylimas Algimanto anūkes Paulą, Petrą, anūką Algimantą. kurie labai praskaidrindavo jo gyvenimą.
Džiaukimės vieni kitais, kol tam turime galimybę!
Apie atsisveikinimo su Algimantu vietą bei laiką pranešiu papildomai. (FB/Veidaknygė)