Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj
Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
raudonos, kad pravirkt gali, –
rasa ten laša nuo lelijų –
kaip dalgio ašmenys – gaili.
Ir pjauna širdį tarsi dobilą
lig gyvuonies, lig pašaknų,
o vakarais kažko taip tolima,
kažko nėra, kažko nėra – lyg artimų.
Kokia tyla gyvybėn smelkias
kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
dainuodami – lyg mirdami!
Lig pašaknų ten pjauna širdį,
ten teka vandenys liūdnai.
Ir dulkės vieškelių dar šiltos –
tarsi sodybų pelenai.
Marcelijus Martinaitis. Tie patys žodžiai: Eilėraščiai. Vilnius: Vaga, 1980.
Poetas pašarvotas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Atsisveikinimas su velioniu vyks sekmadienį 10–22 val., pirmadienį – 9–14 val.