Tėvynė mūsų

Išmokti gyventi

Written by admin · 2 min read

Daugiau nei prieš trisdešimtį metų mano a.a. tėvukas nusipirko apleistą sodybą miške ant upelės Dysnos kranto. Atvažiuojam apžiūrėti. Gryčia apėjusi krūmynais ir dilgėlynais, tvartelis pakrypęs, kiauru, pačiuožusiu šiferio stogu. Stoviu kiemo vidury tarp varnalėšų, niūrokai kraipau galvą, o tėvukas šypsosi. Jam dar tik šešiasdešimt. Suprantu, kas vyksta jo galvoje. Jis skaito mano mintis ir supranta, kad aš skaitau jo. Abudu suvokiam akimirkos reikšmę ir svorį. Čia ir dabar prasideda naujas siužetas. Ir ne šiaip kokia metų kitų istorija su įsigytu vasarnamiu. Siužetas likiminis, perkursiantis abiejų gyvenimo tikrovę ir tvarką.

Nors esu kaime gimęs, vaikystėje net karvę išmokęs melžti, kiaulėms paausius kasęs, vištas ir žąsis po kiemą ganęs, tą akimirką iki gyvuonies jaučiu, kad nesu kaimietis. Kaimas man nėra sava erdvė, kurioje jausčiausi kaip namie.

Lygiai taip ir mieste, kuriame gyvenu daugiau nei pusę amžiaus, buvau ir ilgai jausiuosi nuvorišas. Savo Literatų gatvelėje, klausydamasis senos vilnietės pasakojimų apie čia gyvenusius burmistrus, profesorius, šviesuolius, menininkus, prostitutes ir girtuoklius, kepyklėles, užeigas ir viešnamius, suvokiu „savas – svetimas“ dramą. Mano atmintyje nėra tų vaizdinių ir spalvingų praeities istorijų. Kas paties nepaveldėta ir neišgyventa, taigi to ir nėra. Gal ir nebūtina, kad būtų. Neįmanoma – sutrūkinėję tęstinumo ryšiai, kurių neišmoksi iš bukletų, knygų ar pasakojimų. Svetimoj bažnyčioj savas nebūsi, nors uoliau nei kiti su visais tuos pačius poterius kalbėsi ir žvakeles degiosi.

Kolizija labai žinoma, kiekvienos kartos išgyvenama, – priešintis ar prisitaikyti. Turgenjeviškas tėvų ir vaikų konfliktas. Todėl tas kaimas dar svetimesnis. Iš šalies primestas nelyg baudžiava. Žinau, ketvirtadieniais į pavakarę paskambins tėvas, sakys – važiuojam. Tu priešinsiesi, aiškinsi, kad turi svarbių reikalų, nors tie visi tavo reikalai – „pasitūsinimas“, pasiautėjimas savaitgalį su „chebra“ mieste – barai, naujos ir senos pažintys, smagių neįpareigojančių istorijų splynas.

Bet vis dėlto priešgyniaudamas, tarytum atatupstas paklūsti tėvui, važiuoji. Po to dar metų metus priešiniesi iš inercijos, iš įpročio priešintis, bet laikas gludina, slopina tavo protestą ir atžarumo skeveldras.

Ir vieną nušvitimo akimirką, stovėdamas greta seno tėvo su dūline prie atverto avilio, pagausi save: koks vis dėlto kvailas buvai, kad priešinaisi. Akimirksniu bičių zyzimas, kuris tave erzino, taps maloniu dūzgimu ir ranka bėginėjančios bitės ne įgelti tau taikysis, bet kažką savo šokio kalba pasakyti.

Iš šono žiūrint nieko neatsitiko. Viskas, regis, liko kaip buvę, bet su tavimi tą akimirką įvyko nedidelis sutaikymo ar susitaikymo stebuklas. Pasaulis buvo perkeistas.

Ne vienerius metus, žengdamas per slenkstį į tą mūsų trobą, kakta trinktelėdavau į durų staktą. Pažirus žiežirboms iš akių, dažniausiai riebiai nusikeikdavau – po velnių, kokie čia neūžaugos gyveno ir tą namą statė. Kaip ir kiekvienu klausimu, kodėl kaimo gryčiose tokios žemos staktos, yra du skirtingi požiūriai. Kaip nuo laikų pradžios visomis temomis, taip ir staktų klausimu ginčijasi fizikai su metafizikais. Šiuo atveju metafizikų pozicijas gina etnologai, kurie teigia, kad žemos durys į trobesius turėjusios sakralinę ir religinę prasmę, kad žmogus, iš natūrinės erdvės įžengdamas į kultūrinę, nusilenktų. Religinė prasmė panaši. Galvos nulenkimas yra puikybės išsižadėjimo, susitaikymo ir nuolankumo ženklas.

Sekuliarūs natūrfilosofai iš idealistų šaiposi: esą tie kiekviename niekniekyje linkę įžiūrėti sakralias prasmes, kai viso labo žemos statinių durys ir maži langai paaiškinami grynai pragmatiniais šilumos taupymo sumetimais – mat namuose žiemą būdavo laikomi gyvuliai. Nesu tų dalykų žinovas, bet man vis dėlto kyla klausimas: kodėl durys statytojų buvo žeminamos, bet siaurinamos nebuvo, jei siekta tik taupyti šilumą?..

Kaip ten bebūtų, dabar jau nebedaužau kakta į staktą, tik smagiai pasijuokiu iš svečių, kai vos ne kiekvienas, per slenkstį žengdamas, savo kakta ją pabučiuoja.

Sakyčiau, pagaliau į dienų pabaigą gal atrandu žiūrėjimo kampą, kaip suderinti save su aplinka, nesvarbu – miestu ar kaimu. Sunkiau su žmonėmis – daugiau reikia stengtis. Mano santarvės su pasauliu filosofija labai paprasta – turi tik prisipažinti, kad esi toks koks esi, nė per nago juodymą ne didesnis, o vieta, kur esi, ir yra tau skirta vieta. Kol to neperžengi, esi tragikomiškas.

„Mažoji studija“, tiesos.lt