,,Pereini per Gedimino prospektą, – jame nėra lietuviškų pavadinimų. Kas verčia tai daryti? Niekas. Patys tai darome, mums prašmatnu yra nelietuvių kalba. Tai yra savivertės ir savivokos dalykas. Mažoji Lietuva mums yra labai didelė istorinė pamoka. Bet mes ją kartojame, deja, beveik nieko neišmokę”,- – nuomonę išsakė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė.
Nutautėjimas ir siekis gyventi geriau – aktualūs dabartinėje Didžiojoje Lietuvoje
Šį leidinį per jo pristatymą ne kartą pavadino paminklu, tą padarėte ir Jūs, bet iš pasisakiusiųjų pasigirdo replika, kad tai yra ne paminklas, o ginklas. Ar sutinkate su ja? – kultūros istorikei klausimus pateikiu po enciklopedijos apie Mažąją Lietuvą anglų kalba „Concise Encyclopaedia of Lithuania Minor“ (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) pristatymo Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje.
Priklauso, kokį dėtume turinį į žodį „ginklas“. Šis leidinys yra labai aktualus ir reikalingas. Galima galvoti, kad jis gali būti ginklu kovai su savo abuojumu, nežinojimu, galintis pažadinti žmones aktyviai veiklai
Pagaliau kultūrinės atminties kūrimas yra visos visuomenės reikalas. Perkeltine prasme, galima vadinti šią knygą ginklu, bet aš akcentuočiau kitą dalyką. Šis leidinys labai mobilizuoja žmones, dalį mūsų visuomenės, skaitančios visuomenės. Tam, kad suglobtume savo istorinę patirtį. Kaip pabrėžiau anksčiau kalbėdama, dabar aktualiausia yra nutautėjimo problema.
Nes, kaip sakėte, „traukiamės lyg Šagrenės oda“…
Turime galvoti apie tai ir suvokti, kad gyvename tokio proceso sraute, nutautėjame ir dabar. Taip kaip iš dalies buvo Mažojoje Lietuvoje – dėl ypatingai nepalankių socialinių, ekonominių sąlygų. Nukariautame krašte žmonės gyveno ypač sunkiai, turėjo socialiai apsiriboti vienu sluoksniu. Tie, kurie norėjo išeiti iš sunkiai gyvenančio sluoksnio, turėjo nutautėti, tapti nelietuvininkais. XX amžiuje be politinės katastrofos, pripažinkime, buvo ir ekonominis siekis – išsikraustyti į Vokietiją.
Tas pats pretekstas – geriau gyventi – yra ir dabar. Ir ką jis daro su mumis? Šita knyga labai praplečia mūsų istorinę patirtį. Jei į ją atidžiai įsiklausytume, įsisąmonintume, kad šiuo metu su mumis vyksta tas pats.
Didžiausia mūsų problema – ne teritorija, o savivertė
Tvirtinote, kad žmogus yra toks gyvūnas, kuris turi galimybę to, ko nebėra, kas nebeegzistuoja (pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos, lietuvininkų potautės), tęsti, palaikyti buvimą sąmonėje, atmintyje. Tik yra viena būtina sąlyga – noras pažinti.
Žmogus yra labai sąmoninga, labai emocionali būtybė. Visuomenė struktūruojasi iš daugybės – patirties, žinojimo, kalbos, ženklų sistemos, emocinių – ryšių. Visi šitie saitai žmones suburia į tam tikras visuomenės grupes, bendrijas, viena iš tokių yra tauta. Ta Mažosios Lietuvos istorija, kuri šioje knygoje užfiksuota labai konspektiškai, turi būti ir yra dalis mūsų istorinės patirties.
Žmogus negali nugyventi gyvenimo du kartus, pakartodamas vieną ir kitą variantą. Bet pasižiūrėjęs į praeitį, tą patirtį supratęs, pamėginęs ją įvardyti, pabandęs pritaikyti jos išvadas ar interpretacijas savo gyvenimui, gali suprasti, kur jis pats yra, kas su juo vyksta, tai yra kas vyksta su tauta, visuomene.
Būtent Mažosios Lietuvos istorija yra mūsų patirties dalykas. Jinai praplečia ir mūsų patirtį, ir suvokimą. Gali praplėsti, jei ją pažįstame. Šita knyga kaip tik duoda mums tą galimybę ją pažinti.
Dar viena didžiulė galimybė buvo K. Donelaičio metai. Ji leido pažinti šį poetą, jo skambesį, apie jį nemažai sužinota, kartu ir apie Mažąją Lietuvą. Negali sakyti, kad nieko nedaroma. Šios knygos išleidimas parodo, kad yra labai rezultatyvių pastangų. Tai teikia vilties. Kito kelio mes neturime, kaip bandyti pažinti, suglobti ir tą dalį, kurios jau nėra. Ne teritorija yra mūsų silpnumas ir bėda, o mūsų saviaukla, savivertė. Čia yra didžioji problema.
Pereini per Gedimino prospektą, – jame nėra lietuviškų pavadinimų. Kas verčia tai daryti? Niekas. Patys tai darome, mums prašmatnu yra nelietuvių kalba. Tai yra savivertės ir savivokos dalykas. Mažoji Lietuva mums yra labai didelė istorinė pamoka. Bet mes ją kartojame, deja, beveik nieko neišmokę.
„Prakeikti“ kraštai ir jų pamokos
Šįvakar pasidžiaugta, kad anglų kalba padės Mažosios Lietuvos temą pristatyti didelei kultūrinei erdvei, intelektualiai, skaitančiai publikai. Ar išties esame jai įdomūs?
Pirmiausia, šios knygos pragmatinę naudą galėtų turėti diplomatiniai sluoksniai. Diplomatams pristatoma tai, kas iki šiol neegzistavo jiems prieinamoje literatūroje. Yra tokie nukariauti, baisu pasakyti tą žodį, prakeikti kraštai. Jie yra ypatingos geopolitinės svarbos, todėl traukia kariuomenes, diktatorius. Yra tokių kraštų ir daugiau Europoje. Toks buvo Dancigas, toks – ir Krymas ar Karaliaučiaus kraštas.
Angliškai išleistą knygą jūsų kolegos siūlė pirmiausia išversti į rusų kalbą, kad buvusioje Mažosios Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės, kurie domisi savo krašto istorija, galėtų pažinti jos šaknis. Bet mes patys per mažai tą kraštą pažįstame.
Sutinku, šį tomą būtinai reikia išleisti lietuvių kalba. Kai kuriuos straipsnius, kaip juokauju, reikia renovuoti, nes yra naujų duomenų, bet labai didelę prasmę turėtų šio vientomio išleidimas lietuviškai. Nemanau, kad Lietuvai tai būtų per didelė finansinė našta. Jei reikėtų viską iš naujo parašyti, būtų labai sudėtinga. Darbas iš esmės yra padarytas.
Knyga yra labai paranki, nes glausta. Jei keturių tomų Mažosios Lietuvos enciklopedijoje skaitai konkretų straipsnį, turi labai tvirtą interesą. O čia glaustai tiksliai įdomiai išdėstyta istorija. Trumpumas, glaustumas šį tekstą paverčia prieinamu ne tik akademinei visuomenei. Domina biografijos? Lįsk į tą dalį ir skaityk. Gyvenveitės? Gali rinktis, kuri tau įdomesnė. Labai geri žemėlapiai, kurie vizualiai atskleidžia kalbų linijas ar kolonizacijas. Reikėtų šios knygos lietuvių kalba.
Prie enciklopedijos dirbusią komandą be jokios ironijos, kaip pabrėžėte, pavadinote nacionaliniu turtu. Yra dar stiprių galvų, kaip sakėte, knygą išleidusiame Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre (MELC).
Tai yra toks geras retas atvejis, kai žmonės geba išlaikyti tęstinumą, nepaisant to, kad buvo konceptualinių skirtumų. Žmonės padaro darbą iki galo, dirba labai rezultatyviai. Šiam darbui reikia labai aukštos kvalifikacijos. Daug dabar yra leidyklų ir, matai, kad nepajėgia žmonės suredaguoti sudėtingo teksto.
Nes per mažai žino?
Paprasčiausiai per mažai žino. Čia beveik visi redaktoriai geba patys parašyti tekstus, ne tik juos redaguoti. Dėl to ir sakau, kad visas šis leidybos centras MELC yra labai darbinga institucija, todėl ją išlaikyti būtina. Nėra tokios leidyklos analogo Lietuvoje. Ji turi labai kvalifikuotus žmones. Išgirstu, kaip svarstoma, kad teisininkams ar kitiems viršvalandžius būtina mokėti… O šitie žmonės dirba be sustojimo, labai dažnai – savaitgaliais. Sekmadienį skambina man devintą valandą vakaro ir klausia, ar tikrai ta data yra.
Jie dirba dėl rezultato. Darbas yra labai imlus, dažnai negali apskaičiuoti, kiek jo reikės įdėti, kur bus tų paslėptų klaustukų, visokių neaiškumų. Šite žmonės yra atsidavę, bet jų atlyginimai labai maži, todėl, kaip kalbėjo leidybos centro redaktorė Danutė Valentukevičienė, labai sudėtinga išlaikyti pastovią grupę. Bet branduolys yra, ir labai rimtas. Tai yra visų mūsų ir valstybės interesas, kad šita institucija turėtų galimybę tęsti darbą. Vienąkart ją išdraikius, kažin ar suburtume antrą.
Jūsų vardas yra Ingė. Ar pagal jį galima spręsti, kad Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas Jums yra artimas, turite asmeninių interesų juo domėtis?
Atsakysiu, bet ne spaudai, – nusijuokė kultūros istorikė I. Lukšaitė ir papasakojo, kodėl jos tėvai, žymūs šalies pedagogai, suteikė tokį vardą. Mokslininkės mama Meilė Lukšienė su kolegomis Nepriklausomybės pradžioje sukūrė pažangią Tautinės mokyklos koncepciją, kuri neįgyvendinta iki šiol. –
Mūsų giminė ne iš to krašto. Bet man, kaip istorikei, šio krašto istorija yra pašėlusiai įdomi tema. Dabar labiausiai užsikabinusi esu už Mato Pretorijaus. Šis istorikas yra kilęs iš Klaipėdos. Jo rankraštis iki šiol nespausdintas, su grupe darbininkų jau keturis tomus išleidome iš septynių. Man pačiai tas rankraštis yra labai įdomus, ten jis rašo apie Prūsijos istoriją. Turiu daug perskaityti, tai yra lyg treniruotė, taip ir kaupiasi to krašto žinios, – pasakojo istorikė I. Lukšaitė, dvidešimt metų dirbanti su istoriko M. Pretorijaus tekstu.
Alfa.lt, tiesos.lt