Rašytojai J. Survilaitei, gim. Raseinių rajone Žuveliškių km., Lietuvos Vyriausybės yra pripažintas Nukentėjusiųjų nuo 1939-1990 metų okupacijų genocido asmens teisinis statusas. Ji yra apdovanota LR RMID Garbės sidabro ženklu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
I. MOKYTOJAS JONAS SURVILA
Įvairiuose archyvuose pateikta medžiaga ir buvusių mokinių prisiminimai liudija, jog mano Tėvas mokytojas JONAS SURVILA yra ryški XXa. pirmosios pusės asmenybė, ženkliai prisidėjusi prie Raseinių apskrities švietimo pakėlimo ir vystymo.
Nors savo Tėvo nesu mačiusi, (gimiau, kai jis jau buvo enkavėdistų areštuotas, o per mano pirmąjį gimtadienį sušaudytas Rusijoje, Orienburgo kalėjime), tačiau Jo šventas atminimas per visus okupacijos metus likęs gyvuoti visų mūsų artimųjų širdyse, man ypatingai liks brangus iki grabo lentos.
Mokytojas JONAS SURVILA, gim. 1899 m. Raseinių apskrityje, Batakių valsčiuje, Varnaičių kaime žymaus Lietuvos knygnešioMartyno Survilos šeimoje.
Pradinę baigė Batakių mokykloje, o 1919 metais sausio 19 dieną išlaikęs egzaminus įstojo į Raseinių gimnaziją. Kadangi iki mokslo metų pabaigos mokytis buvo likę vos keli mėnesiai – 1919 m. pavasarį į antrąją gimnazijos klasę nebuvo perkeltas, tačiau, būdamas gabus ir per vasarą savarankiškai pasimokęs, rudenį eksternu išlaikė visus pirmos klasės egzaminus ir pradėjo mokytis antroje Raseinių gimnazijos klasėje.
1922 m. baigęs keturias gimnazijos klases, (žr. nuotrauką V. Aleknos knygoje „Raseinių gimnazija“ psl. 62. ) pasiėmė pažymėjimą ir rudenį išlaikė stojamuosius egzaminus į Tauragės Mokytojų seminariją, o vėliau pedagoginius mokslus dar pratęsė Kauno mokytojų seminarijoje, kurią su pagyrimu baigė 1925 m. Survila buvo paskirtas mokytojauti į Šakių apskritį, kur išdirbo mokytoju iki 1928 metų pavasario.
1928 metais Lietuvoje įsigaliojo Vyriausybinis privalomo pradžios mokyklos lankymo įstatymas, todėl Survila sugrįžo į Raseinius tikslu organizuoti Raseinių apskrityje pradinių mokyklų steigimo tinklą.
Mokytojų seminarijos diplomo gavimo proga vyriausias brolis Petras (kuris vėliau buvo nukankintas ir badu mirė Sibire ), ūkininkavęs Raseinių apskrityje, padovanojo jam arklį Sartį ir ratus, kad sparčiau galėtų važinėti po Raseinių apylinkes, ieškodamas galimybių kurti reikalingas pradines mokyklas…
Rašytojas Viktoras Alekna atsimena, koks išlepintas buvo Survilos Sartis: „ gerdavo tik iš šulinyje pasemto kibiro…“ Tuo tarpu, kai visus arklius buvo galima pagirdyti Šlynos upelėje – Sartis Šlynos vandens negėrė… Survilos mokiniai, prisisėmę kibirus vandens, laikė didele garbe, galėdami pagirdyti pro šalį važiuojančio Mokytojo Sartį.
„Žinoma, ne tik pagirdyti Sartį, bet ir su Mokytoju pasikalbėti“- prisimindavo buvusi Survilos mokinė Lazdauskaitė. – „Mokytojas turėjo įgimtą pedagogo talentą: visada mokėdavo užmegzti su vaikais įdomius pokalbius, juos išklausinėti ir išklausyti…“
Buvusi mokinė Aldona Bakutytė-Lazarskienė prisimena, kaip ji ganydama karves netoli keliuko, kuriuo kasdieną pėsčias į mokyklą ir atgal praeidavo mokytojas Survila, tyčia pasivarydavo arčiau keliuko karves ir laukdavo, kol mokytojas prie jos sustos ir padainuos:
„Ėsk, karvyte, žalią šieną Ėsk, karvyte po kelmynę-
Ir atnešk man balto pieno. Nešk pienelio po puodynę.
Ėsk, Žaloji, po kluonelį- Ėsk, karvyte po dirvoną –
Nešk pienelio po puodelį. Nešk pienelio po uzboną…”
Tą dainą Aldona išmoko atmintinai ir visą Mokytojui padainavo. Kartą Mokytojas padovanojo elementorių: „Tai mano Knygnešio Tėvuko dar iš Prūsų parneštas elementorius… Ganydama karveles gali ir dar vieną reikšmingą Tėvynei darbą nudirbti – išmokti skaityti…“ Susijaudinusi Aldona man pasakojo: „su didžiausiu uolumu ėmiau mokytis skaityti, o mokytojas eidamas pro šalį patikrindavo ir pagirdavo. Koks neapsakytas džiaugsmas būdavo!!! Tokios širdingos draugystės su mokytoju Survila iki mirties nepamiršiu…“
Po trijų dešimčių metų Aldona tapo mano kolege Raseinių (Kalno) vidurinėje mokykloje.
Pradinių mokyklų organizavimas ir įkūrimas mokytojui Survilai sekėsi labai gerai: surasdavo ūkininkų, kurie sutikdavo savo namuose priimti būsimus pradinukus. Kiek blogiau buvo su mokytojais, kurių labai trūko net nediplomuotų, o apie pedagoginius diplomus turinčius – retenybė!
Ištyrinėjęs ir apvažinėjęs visą apylinkę, užsukęs į Paišlynio kaimą pas ūkininką Juozą Alekną Survila prikalbino jį gyvenamojo namo gale atidaryti naują pradinę mokyklą su keturiais pradiniais skyriais, o pats apsiėmė dirbti tos mokyklos Vedėju ir mokytoju.
Survilos įkurta pradinė mokykla klestėjo daugybę metų. Nors okupavus Lietuvą, mokyklos šeimininkai buvo apšaukti sovietų valdžios priešais ir išvežti į Sibirą – mokykla, visų aplinkinių vadinama „Survilos Aleknyne“ daugelį metų liko reikalinga, išsilaikė ir sovietiniais metais.
Kartą vienas Raseinių turguje (apie 1980 metus ) mano sutiktas nepažįstamas kaimietis, netyčia įsikalbėjus pasakė, kad jis yra baigęs tris skyrius „pas mokytoją Survilą Aleknynėje“…
Pagal Survilos išradingai sumanytą mokymo programą Raseinių apskrityje vaikų mokymas vyko sklandžiai ir kokybiškai. Atsižvelgdamas į ūkininkų bėdas, J. Survila pasiūlė tokią idėją, kad mažiukai vaikučiai pradėtų mokytis nuo rugsėjo pirmos, o nuo lapkričio pradžios į mokyklą galėtų susirinkti ir didesnieji – iki tol turėję dirbti rudens darbus tėvų ūkiuose ar piemenauti. Sumaniai sudiferencijavus mokymą raštingumas Raseinių krašte kilo kaip ant mielių!
Matydamas, kaip svarbu jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei vystyti kuo pažangesnę žemdirbystę, 1929 metų vasarą Survila asmenine iniciatyva ir lėšomis nuvyko į Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje organizuojamus kursus ir įsigijo naujų pažangių žinių, siekiant moderniau ūkininkams tvarkyti savo ūkius. Viską stengėsi perduoti savo mokiniams – būsimiems jaunos Lietuvos ūkininkams.
Pagal mokytojo Survilos sumanymą 1929 metų rudenį nuo Visų Šventųjų buvo sušaukti ir visi Raseinių apylinkėse gyvenę didesnieji pusberniai bei pusmergės į vakarinius Žiemos žemės ūkio kursus.
Mokytojas Survila pats organizavo ir vedė kursus, negailėdamas jėgų, pasiaukojamai ir įtemptai: dieną dirbo su visais keturiais pradinukų skyriais, o sutemus į mokyklą jau rinkdavosi paaugliai, kuriems 3-4 valandas aiškino žemės dirbimo, gyvulių auginimo bei sodininkystės gerinimo (ypač vaismedžių skiepijimo) darbų pagrindus… „Nepriklausoma Lietuva turi sužydėti ir suklestėti!“- nuolat sakydavęs savo auklėtiniams.
Buvę mokiniai pasakojo, kad Survila buvo aktyvus ir kultūrinių renginių organizavime: mokė savo auklėtinius lietuvių liaudies dainų, organizuodavo Kalėdų šventes, Naujųjų metų sutikimus, Užgavienių šventes, Velykas, Vasario 16-osios minėjimus – visas žymias Lietuvai kalendorines ir istorines datas ne tik su moksleiviais, bet ir Raseinių visuomene.
Pas vargonininką privačiai, o paskui savarankiškai Survila mokėsi muzikuoti… Skambino iš natų pianinu, dainavo ir to mokė savo mokinius. Mano Mama prisimindavo, kaip po įtempto darbo jis mokinius palinksmindavo, prisėdęs prie klavyro.
Nepamirštamas visai šeimai džiaugsmas įvyko, kai iš vieno grafo Tiškeviciaus dvaro Tėvui buvo padovanotas gražus baltas rojelis. Jį parsivežė su dideliais kaimyno ūkininko Mačiulio ratais iš Žemaitijos. Rojalis buvo garbingai pastatytas iškrausčius vieną visą kambarį Žuveliškių kaimo name, kur gyveno mokytojo šeima. Survila atsivesdavo mokinus, susodindavo ratu pagal sienoje sustatytus suolus ir kėdes, ir vykdavo muzikos pamokos…
Baltojo grafo Tiškevičiaus rojalio likimas buvo nepavydėtinas: kai po karo P. Survilienė su vaikais sugrįžo iš evakuacijos – namai buvo iki pamatų sudegę, o baltasis rojalis išneštas į kiemą ir pervažiuotas rusų tanko. Prie rojelio stovėjo sudegęs tankas su negyvais jo viduje tankistais.
Mes, visi vaikai labai gailėjome stebuklingo instrumento. Mama sakė, kad naktį girdinti Tėvą skambantį rojeliu Maironio dainas…
Survila sugebėjo tobulai atlikti visą Lietuvos radio „Pupų dėdės“ programos repertuarą, daug iš Maironio „Jaunosios Lietuvos“, „Raseinių Magdės“ poemų posmų ne tik pagal kompozitoriaus Naujalio harmanizuotas dainas, bet ir savarankiškai pritaikęs savo sukurtas melodijas, ir sudarydavo gausų dainuojančių mokinių ir kaimo jaunimo chorą. Ypač visiems patikdavo linksmai dainuoti pagal Maironio eilėraštį
„Į Čičinsko puikų dvarą…“ Tai dainai raseiniškiai gyvai plodavo, ir su visa žiūrovų sale kartu po kelis kartus kartodavo:
„Į Čičinsko puikų dvarą nuo Mitrūnų ir Lančių
Suvažiavę duoda garą daug bajorų, daug svečių:
Montvydaitis juokdarys, Bartkaus posūnis Kairys,
Ožkabarzdis- jaunikaitis, aldadrikas Jonuška,
Žvairas kūtvėla Tiška ir naktibalda Valaitis…..“ (Maironis)
Apie Raseinius įsteigtose pradinėse mokyklose trūko mokytojų, todėl Survila visur su malonumu siūlėsi gelbėti: buvo Paišlynio, Aliejų, Pašaltuonio, Kalnujų pradinių mokyklų vedėju, krlis metus, kaip kompetingiausias rajono pedagogas buvo priprašytas dirbti Raseinių rajono švietimo skyriaus visuomeniniu inspektoriumi, nes mokyklų inspektavimui rajone trūko diplomuotų kadrų.
Nusipelnęs mokytojas Kazys Sadlauskas, su kuriuo teko (nuo 1962 iki 1966 metų) dirbti Raseinių Kalno vidurinėje mokykloje man vis pasakodavo apie Tėvą, koks jis buvęs imlus pedagoginėms naujovėms: vesdavo seminarus ir kursus rajono mokytojams, rašydavo metodinius patarimus, iš mokytojų reiklaudamas patriotinio auklėjimo, pasiaukojimo, kūrybingumo supratimo ir meilės savo auklėtiniams. Ne vienas buvęs Survilos kolega pasakojo apie jo sudarytas rekomendacijas visiems Raseinių apskrities mokytojams. Survila energingai imdavosi įdiegti naujus mokymo ir auklėjimo metodus, skleidė apskrities pedagogų tarpe gerąją pedagoginę-metodinę patirtį…
Dirbdamas Kalnujų pradžios mokyklos vedėju, organizavo ne tik Jaunųjų ūkininkų kursus, bet subūrė ir „Jaunųjų šaulių“ ratelį, o vėliau buvo išrinktas vyresniųjų „Šaulių“ būrio vadu, nes labai svarbiu laikė tautinį-patriotinį moksleivių auklėjimą.
1930-1932 metais šalia tiesioginio mokytojo darbo Raseiniuose subūrė ypatingai aktyvų Jaunųjų ūkininkų ratelį – įvairiausių ūkininkams reikalingų pažangių naujovių studijavimui ir įdiegimui… Gerokai prakutęs per Dotnuvoje patirtus kursus, su savo mokiniais ir jų tėvais susižinodavo, kur galima įsigyti geros sėklos, atsivežti Pekino ančių kiaušinių, iš kurių ūkininkai galėjo perinti ančiukus, gavo didžiųjų baltųjų žąsų kiaušinių – taip Raseiniuose sėkmingai ritosi ir plito nauja didžiųjų baltųjų žąsų rūšis.
Iš Dotnuvos ir Kėdainių yra pargabenęs raseiniškiams naujos rūšies pomidorų, agurkų, morkų, ropių, pasternokų sėklų. Mokė visus, kaip įskiepyti vaismedžius, kaip auginti gerai derančius stambiomis uogomis vaisinius krūmus: raudonųjų ir juodųjų serbentų, agrastų, braškių ir kt. Sukultūrintais vaiskrūmiais buvo apsodinta jo paties ūkio visa Alksnynės miškelio pamiškė, kurioje po karo Žuveliškių ir kaimyninių kaimų gyventojai prisirinkdavo sukultūrintų, stambių serbentų bei agrastų valgymui ir konservavimui… Buvę mokiniai: Valys, Petryla, Valinčius, Vasiliauskas, Bakutytė, Lazdauskaitė, Alekna prisimena, kad jų Mokytojas „dirbo be atilsio, vos neplyšdamas“ visiems „įskeldamas“ pomėgio ūkininkavimui kibirkštis“…
„Kad Raseinių apylinkės ūkininkai ilgus metus galėjo auginti pirmarūšes daržoves, veisti ir auginti kokybiškus naminius paukščius, pagerintas naminių gyvulių veisles, sukultūrintus vaismedžius ar naujų rūšių vaiskrūmius bei javus turi būti dėkingi savo mokytojui Survilai,- pasakojo buvusi mokinė raseiniškė Valinčiūtė-Kmitienė.
Raseinių ūkininkų vaikai buvo uždegami mylėti ūkio darbus ir veržėsi lankyti Jaunųjų ūkininkų ratelį, kuriam vadovavo J. Survila. Žiemą mokytojas skaitė žemės ūkio literatūrą, kurią leido Lietuvos Žemės ūkio rūmai. Išaušus pavasariui, vykdė naujų daržovių ir javų veislių auginimo bandymus. Visą sėkmingai užaugintą per vasarą triūsą rodė mokyklos ir Raseinių miesto rudens derliaus šventėse. Vežant į parodą prie kiekvienos rūšies deliaus buvo pridedamos kortelės su užrašais apie darbų atlikimo datas, veisles, sėklų kokybę, derlingumą.
Vertinant parodai pateikų augalų kokybę buvo sudaroma komisija, į kurią buvo įtraukiamas Raseinių apskrities agronomas Vladas Tiškus, mokytojas Jonas Survila, pažangūs rajono biologijos ir gamtos mokytojai. Dažnai būdavo įtraukiamas ir „neakivaizdinis“ konsultantas garsusis Kauno universiteto Matematikos- Gamtos mokslų fakulteto profesorius, Fredos botanikos sodo direktorius ir įkūrėjas šveicaras Konstantinas Regelis (Constantin von Regel ).* Su raseiniškių derliaus pasiekimais jis buvo supažindinamas išsiunčiant išaugintų augalų aprašymus. Mokytojas Antanas Juška prisimindavo, jog gautomis premijomis raseiniškiai mokytojai ir mokiniai taip džiaugdavosi lyg Nobelius gavę.
193O metais Jonas Survila vedė Pakalnupio kaimo ūkininko buvusio taip vadinamo „amerikono“ Prano Bakučio (nes buvo kelis metus išvykęs Amerikos kasyklose užsidirbti dolerių, kad paskui nusipirktų Pakalnupio kaime žemės sklypą ir susikurtų gražų ūkį) dukrą Petronėlę…
Jaunoji Petronėlė ir mokytojas Jonas nusipirko Žuveliškėse pradžioje virš dešimties hektarų ūkį, kurį moderniai tvarkė, ir labai taupydami, kasmet vis keliais hektarais padidindavo…Jaunutė, tačiau labai darbšti, prasilavinusi sumani žmona Petronėlė sėkmingai su vyru tvarkė visus ūkio reikalus, pagimdydama mokytojo šeimai keturis įpėdinius. Jonas Survila iki pat NKVD arešto (1940 lapkričio 5 d.) vadovavo Kalnujų pradinei mokyklai.
1940 m. birželio mėn. 15 d. rytines Lietuvos sienas peržengė Sovietų Sąjungos armijos kariniai pulkai, o rudenį lapkričio 5 d. mokytojas Survila buvo areštuotas. Iki 1941 m. birželio vidurio buvo laikomas Raseinių kalėjime, o prasidėjus karui, prieš užimant vokiečių kariniams daliniams Raseinius, su kitais Raseinių kalėjime įkalintaisiais buvo išgabentas į Panevėžį, o iš ten traukiniu į Sovietų sąjungos gilumą…
Kai po 50 metų buvo atidaryti Vilniaus KGB archyvai – su broliu sužinojome, kad kelis mėnesius iki sušaudymo kalėjo Orenburge, Rusijos Čkalovo srities kalėjime.
Šventa tautiškumo dvasia buvo auklėjami visi Knygnešio Martyno Survilos vaikai, todėl kitaip, kaip priešintis okupaciniam režimui mokytojui J. Survilai neleido „tautinio patriotizmo sąžinė…“ Aktyvus pedagogas, Raseinių apskrities Šaulių organizacijos, rengusios pasipriešinimą prieš okupantus vadas tapo viena iš pirmųjų sovietinės okupacijos aukų Raseinių apskrityje.
Jonas Survila priklausė Lietuvos Tautininkų Sąjungai ir 1940 m., okupavus Lietuvą, įsijungė į kovinę pogrindžio organizaciją, pasivadinusią „Šaulių Batalijonu“, kuris Raseinių apskrityje formavosi iš buvusios Šaulių sąjungos narių ir ketino iš visų jėgų priešintis sovietams.Tal
kinant vietiniams kolaborantams – stribams, NKVD agentai greitai „Šaulių batalijoną“ susekė ir 1940 m. lapkričio 5 dieną Joną Survilą areštavo. Tą pačią dieną buvo areštuoti ir dar keturi tos organizacijos nariai – Raseinių apskrities šviesuoliai mokytojai.
Survilų šeimos namuose stribai atliko brutalią kratą, buvo išgąsdinti trys maži berniukai – sūnūs, iki sąmonės netekimo suspardyta 7-8 mėnesyje nėščia (su dukra Janina) Mokytojo žmona Petronėlė Survilienė. Stribai išvogė visas šeimos maisto atsargas: rūkytus mėsos gaminius, bulves, konservuotos uogienės indus, duoną, sviestą, grietinę, net džiovintų vaisių drobinius maišelius – iššlavė viską, trims mažamečiams berniukams ir nėsčiai jų Motinai namuose nepalikdami nieko valgyti…
Dievas padėjo. Davė gerus kaimynus,kurie atėjo į pagalbą. Mama pasakojo:
„… Mačiulis tuojau atvežė bulvių maišą, Puidokienė atnešė sviesto, grietinės ir sūrį, Norkevičiai vaisių ir daržovių – badu nenumirėme. Stribų planas išmarinti badu Mokytojo šeimą nepavyko!..
Jonui Survilai buvo suregzti tokie kaltinimai:
“ priklausė kontrevoliucinei sukilėlių organizacijai „Šaulių batalijonas“, kuris siekė Lietuvoje nuversti sovietų valdžią, ruošdamas ginkluotą sukilimą. Iki sovietizavimo Survila buvo veiklus karinės fašistinės organizacijos „Šaulys“ dalyvis, buožė-nacionalistas t.y. kaltinamas nusikaltimais, numatytais RTFSR baudžiamojo kodekso straipsniuose: 58-2, 58-4, 58-11.
Prisipažino esąs kaltas: įkaltina ir parodymai bei akistata.
Nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti.
Mirties nuosprendis įvykdytas 1941 12 19 d.
Po byla Aukščiausio karo tribunolo V. G. Kiūkovo ir teisminės kolegijos teisėjos A. Zivirovos parašai…“ (iš Vilniaus KGB archyvų)
Tokie įrašai Survilos byloje Lietuvos KGB archyvus pasiekė tik 1992 m. rugpjūtyje iš Orienburgo, buvusio Škalovo srities VRV informacijos centro. 1941-1942 m. ten sušaudytų politinių kalinių bylos, kartu su mirties liudijimais (atkreipkime dėmesį į tai, kad visų nužudytųjų šeimos 50 metų neturėjo jų mirties liudijimų: našlės – žmonos negalėjo ištekėti, vaikai augo be jokios paramos našlaičiams).
Bylos su kaltinamosiomis išvadomis buvo atsiųstos, pareikalavus atgimusioje Lietuvoje susikūrus Genocido centrui. Juos galėjau galėjo pamatyti savo akimis.
Jono Survilos tardymo bylos archyvo Nr. 616.
Joje be Survilos užregistruoti dar keli tuo pačiu metu mirties bausme nuteisti Raseinių apskrities lietuviai: Jančys Petras, Zigmo; Saukus Petras, Antano; Dukauskas Leonas, Silvestro; Butkus Viktoras, Juozo – visi buvę Nepriklausomos Lietuvos mokytojai.
Nuotr.: LR prezidentė Dalia Grybauskaitė ir rašytoja Janina Survilaitė
*K. Regelio įkurtas Fredos botanikos sodas (1922 m.) tapo visos Lietuvos botanikos mokslo centru. 1923 m. liepos 8d. prezidentas A. Stulginskis padėjo kertinį akmenį oranžerijai. Iki 1940 metų dirbdamas Kauno universitete K. Regelis įnešė svarų indėlį į botanikos mokslo plėtrą Lietuvoje, išugdė ištisą botanikų kartą. Jo vadovaujami studentai sėkmingai apgindavo diplominius darbus iš augalų geografijos ir sociologijos. Profesoriaudamas Kaune, K. Regelis yra parašęs daugybę publikacijų aštuoniomis pasaulio kalbomis.
Visuose profesoriaus parašytuose moksliniuose darbuose svarbiausią vietą užėmė Lietuva. Vokiečių kalba išleistoje sudijoje (520ps.) „Pflanzengeographie von Litauen“ (Lietuvos augalų geografija) buvo panaudojamos ir Raseinių jaunųjų ūkininkų darbo bandymų laukuose patirtys. Pristatydamas žymųjį mokslinių tyrinėjimų darbą, Kaune suorganizuotoje tarptautinėje konferencijoje, profesorius geru žodžiu paminėjo savo kolegą raseiniškį botaniką Joną Dagį, mokytoją Joną Survilą ir darbščiuosius raseiniškius jaunuosius ūkininkus.
Nuotraukos iš J.Survilaitės asmeninio archyvo