Tėvynė mūsų

Janina Survilaitė. Dešimtmetis be alyvų

Written by Redakcija · 9 min read

Ėjo žiaurus rusų okupacijos pirmasis dešimtmetis.

Brolis Algirdas Survila (1931), kaip sovietų mirties bausme nuteisto Lietuvos šaulių sąjungos vado mokytojo Jono Survilos našlaitis, 1949-jų spalyje buvo areštuotas. Stribai išvogė visas maisto atsargas, sumušė Mamą, Algirdą varė į apšalusiais pakraščiais prūdą išgraibyti prieš penkis metus jo sumestus nuo karo užsilikusius ginklus… Vietinis išdavikas apskundė, kad Algirdas prūdo dumble turi ginklų ir ruošiasi nuversti sovietų valdžią. 

Budeliai Algirdo perrengti neleido, surišę rankas ir kojas įmetė į šlapią apšalusį sunkvežimį, šalia sumesdami dumblinus  surūdijusius ginklus“, kuriais niekas niedada negalėtų pasinaudoti, o patys apsėdo ratu, atstatę į jį šautuvus. Tas klaikusis vaizdas iš mano akių nedings iki mirties: 

„Kur veža Algiuką?Jis šlapias, dumblinas  į ledą sušals!!!“

Mėginau vytis besikratančią lyg didžiulę pragaro pabaisą rusišką palūtarką, dūminančią man į akis, tačiau ji lyg pasibaidęs žvėris tolo  mūsų kaštonų alieja į Raseinių – Jurbarko plentą…  Mojavau iš visų jėgų, bet brolelis man neatsakė. 

Mama paprotino – juk jo rankos buvo surištos.

Sugrįžusi į kiemą ant gruodo radau nualpusią Mamą… Ji nejudėjo – gulėjo kaip negyva… Klykdama: 

Mano mamytė numirė!“ klupdama per baltu sausledžiu apšalusias  duobes,  nubėgau pas kaimynus Mačiulius. Beldžiausi: 

„Gelbėkite!.. Mano mamytė numirė!“ 

Išgirdęs klyksmą, išbėgo Kazimieras Mačiulis, griebė mane į glėbį, ir dideliais spyruokliniais šuoliais pasileido tankia šeivamedžių alėja į mūsų namus. Kai parbėgome, mamytės kieme nebuvo – kažkaip pabudo ir nusikrapštė į lovą… Paprašė paduoti buteliką su konvalijų lašiukais, kurie išgelbėjo likusį jau vienintelį brangiausią žmogų. 

 … Septyniolikmetis Algirdas Raseinių kalėjime visus metus žiauriai kankinamas, tapo pilnamečiu, ir jį  aukščiausia bausme be įstatyminių kliūčių jau galėjo nuteisti Aukščiausiasis karo tribunolas…

Mama kasdien eidavo prie kalėjimo perduoti broliui valgyti. Metus tardymui vykstant pasimatyti buvo draudžiama. Išvirdavo žirnių/pupelių šiupinienės su lašinukų spirgučiais – „tai sotu, brolis išlaikys stiprybę nuo budelių kankinimų…” 

Prie durų, mama vėl pasiimdavo brolio išlaižytą aliuminį dubenėlį, ir keliaudavo namo, o aš jos laukdavau dažnai įsilipusi į aukščiausią aliejos kaštoną, kad galėčiau pamatyti iš toli.  

Kartą mama pastebėjo ne švariai išlaižytą, o storokai šiupiniu apsivėlusį aliuminį dubenėlį, skubinai sargybinio išmestą. Kai namuose išplovėme, aliuminiame dugnelyje matėsi kietu daiktu  įbrėžti žodžiai: „tardymas baigtas”. Buvau išmokusi skaityti, todėl   brolio sakinys buvo mano „raštingumo” pasitikrinimas… Mama paaiškino, kad Algirdui  jau sudaryta byla ir bus perduota teismui, ir leis su juo pasimatyt. 

Kartą, per surūdijusias storas grotuotas, mama broliui verkdama kažką aiškino, o aš laikiau rankoje  violetinę žydinčios alyvos šalelę, ja kvėpinausi, nes narvo, kuriame sulysęs ir išblyškęs, už nugaros surištomis rankomis ir supančiotas grandine, svyruodamas į šalis stovėjo Algirdas, troškiai dvokė. Mano brolis greitai augo: penkiolikos metų jau buvo 180 centimetrų, turėjo vešlius juodus plaukus, antakius ir juodas užsirietusias blakstienas, kuriomis ritosi didelės drumzlinos ašaros. Jis virpančiu balsu ištarė:

  – Janyte, ar jau žydi alyvos?.. Smakru parodė, kad norėtų alyvą per grotą pauostyti, bet sargybinis liūto balsu suriko: ” Nielzia!!!”

Grįžtant namo, mamos paklausiau: „kodėl Algelis keistai klausė, ar jau žydi alyvos? Negi jis nematė, kad jau alyvos seniai žydi?“

 – Žinoma, kad nematė… Kur jis galėjo matyti? – juk prie kalėjimo alyvos nesodinamos, – paaiškino mama.

Kodėl prie kalėjimo nesodinamos alyvos“. – svarsčiau – buvo skaudu, kad brolelis negali pauostyti alyvų… Mano širdelė tada dar negalėjo suprasti, kad alyvų jis nematys visą dešimtmetį, nes Dudinkos kalėjime, kur jis kalėjo, alyvos niekada neaugo.

 – Kodėl Algirdas buvo supančiotas? Ar kareiviai bijojo, kad jis pabėgs, o jie jo nepavys? –  paklausau, o mama paaiškino:

  – Viešpatie, kur jis galėtų pabėgti!?. Budeliai nori parodyti, kad jis jiems lyg gyvulys – nuvertintas.

Ne visus mamos atsakymus tada supratau, tačiau paaugusi viską suvokiau daug giliau, negu mano bendraamžiai. Mama vis įspėdavo: “Saugokitės. Ji viską supranta…”

Algirdui buvo pritaikyti sovietinio už kontrevoliucinę veiklą 58-to straipsnio „varijantai“: galimi ryšiai su partizanais, ginklų slėpimas, draudžiamų (lietuvių klasikų! ) knygų skaitymas, (jos turėjo būti sudegintos!) ir ploną sąsiuvinį  prirašytą Lietuvos partizanų dainų…

Brolis grįžo tik po Stalino mirties, lyg skeletas perkaręs, nuo žiaurių tardytojų smūgių su likusiais giliais randais kūne ir sieloje, dvasiškai palaužtas ir fiziškai nusibaigęs. Stebuklas, kad jis dar gyveno, nes kai palyginu savo aštuoniolikmetį anūką Aleksandrą su tuometiniu sovietiniame kalėjime nukankintu aštuoniolikmečiu broliu – net pasitelkusi didžiausią fantaziją negaliu “susivesti paralelių“…

Kai mokyklose buvo įvestas kasdieninis  rusų kalbos mokymas, klasės auklėtojos, dėsčiusios rusų kalbą, paprašiau, ar galiu po pamokų papildomai pasimokyti rusų kalbos. Ji nustebo:

  – Kodėl tu nori papildomai mokytis rusiškai, juk tu geriausia klasėje?

  –  Aš noriu parašyti broliui laišką, – atsakiau.

  –  Kodėl tu nerašai jam lietuviškai? Survilaite, tu taip gražiai rašai rašinėlius! – nusistebėjo Kalnujų septynmetės mokyklos mokytoja  Vlada Bartkevičiūtė. 

   –  Kad lietuviškai siųsti į Sibiro kalėjimą draudžiama, – atsakiau.

Mokytoja nieko neatsakė, o kelis žingsnius paėjusi atsisuko:

   –   Ateik. Aš tau tikrai padėsiu.

Kai grįžusi namo apie tai  pasakiau Mamai, ji labai nusigando ir perspėjo:

    –  Tu niekam mokykloje nesakyk, kad tavo brolis sėdi Sibiro kalėjime. Prisišauksime nelaimių. Jeigu kas klausinės –  pasakyk, kad tu iš vis neturi jokio brolio.

Visada buvau paklusni, pildžiau mamos ir mokytojų nurodymus, tačiau neįsivaizdavau savęs sakanti jog neturiu brolio. Išsižadėti brolio neapsiverstų mano liežuvis. 

Apie kalinį brolį tylėjau, o auklėtoja vis papildomai mokė rašyti rusiškai, o pastangos davė vaisius. Pasilikusi viena su auklėtoja, išdrįsdavau išdėstyti savo baimes: „ Kasnaktį iš kaimo kažką enkavėdistai išsivaro ir tas žmogus negrįžta… Su mama bijome nakvoti namuose, kad naktį neišvežtų į Sibirą…“

  – Tik niekam nekalbėk garsiai. Išgirs kokia sekretorė, nutars, kad esi neverta tarybinės moksleivės vardo, ir tikrai išgabens pas baltas meškas. Atsimink – sienos irgi turi ausis! Sakyk, kad brolis tarnauja  sovietų kariuomenėje.

Auklėtojos dėka rusiškai ėmiau rašyti laiškus į Dudinkos kalėjimą. Buvo ledžiama  parašyti po vieną laišką per mėnesį. Laiškų turinys turėjo būti neutralus: orai, daržai, naminiai gyvuliai, mano vaikiški žaidimai, mamos sveikata ir t.t. Naminių temų buvo užtektinai – rašyk kiek tik sugebi rusiškai išsireikšti. 

Mama tik uždraudė rašyti, kad ištekėjo Algirdo  pirmoji meilė – Zosytė Kazlauskaitė. “Dar nusižudys bekirsdamas medžius taigoje, juk kirvis visada po ranka!.. Jis taip mylėjo Zosytę, o ji buvo prižadėjusi jo laukti. Nepakels Algis  tokio širdies skausmo.“ 

Zosytės ištekėjimą ir Kalnujų kaimas, ir Mama pateisino, nes kiek gali mergaitė laukti kalinio, kuris nežinia, ar iš viso kada gyvas sugrįš? Zosytė šeimoje vyriausia. Kazlauskų šeima buvo gausi, įsikūrusi prie Piliakalnio, mažoje trobelėje, kurioje vos tilpo visi vaikiukai. Kaimynai  Kazlausko klausdavo: 

„ Kada nustosi daręs įpėdinius?“

Grabe!“- atsakydavo. Kaimas matė – Kazlauskienė vėl su pilvu

Kai naktimis bijojome nakvoti namuose, kelias naktis, Zosytės pakviestos, prisiglaudėme jos gausioje šeimynoje. Mane įsprausdavo ant šieno prikimšto čiužiniuko tarp per visą pasienį lyg silkių statinėje suguldytų Kazlauskiukų, ir liepdavo, kas bebūtų, neišsiduoti, jei užklystų stribai ir areštuotų mamą. 

„Nors tu išsigelbėsi nuo Sibiro, būk protinga tylėk, ėnkavėdistai vistiek nesusigaugys, kiek tikrų Kazlauskų yra…“- nuteikdavo  Mama.  Kelias naktis  pabūti enkavėdistams „Kazlauskike” tarp būrio vaikiukų man patiko. Galbūt kankino, pagal šveicarų psichoterepeutą G.K. Jungą „vienatvės fenomenas“. 

Vaikiukai buvo gatavi atiduoti man paskutinę duonos riekelę…

Janyte, valgyk, paimk ir  mano duonelę, paimk

Kazlauskiukus prisiminusi senatvėje susigraudinu, kai šalia pajaučiu tautiečių, kurie dabar iš pavydo mieliau iš burnos man išluptų paskutinį kąsnį, negu pasiūlytų, tikrai daugiau už mane turėdami.

…. Prisiminimai laikui bėgant sklaidosi, dyla, juos sudegina atsiritusių naujų aušrų žaros. Džiugu, kai praeities vilnelė šiūsteli į pačios sielos gelmes, prikelia senus vaizdus, seniai skambėjusius žodžius,  pažadina apvytusius jausmus, o grynas Alpių oras suvirpa gaiviu nutolusios vaikystės nuoširdumu. Žuveliškių kaimą 1969m. melioracija sunaikino, tačiau pravažiuodama Žemaičių plentu pro buvusią vaikystės dvasingumo erdvę, jaučiuosi lyg čia esu pragyvenusi keliolika šimtmečių. Su Tėvų prakaitu aplaistytais gimtaisiais arimais ir pievomis – kaimas liko tikrasis mano realios praeities paminklas, nors dėl veidmainingos politikos Tėvų palikimo paveldėti neteko. Visada norisi po Karpynės tvenkiniu susirasti tuos namus, kur prieš 50-60 metų degė žibalinė lempa, po močiutės nunerta lino servetėle gulėjo brolio iš Sibiro atsiųstas “duoninis rudas  rožančius, maldaknygė ir paruošta geltona grabnyčia mirusiems – juk čia amžiams ramu protėvių dvasioms. 

Buvę namai amžinai pilni laukimo: kelis dešimtmečius buvo laukiamas sugrįžtantis į namus Tėvas, penktąjį ir šeštąjį 20 amž. dešimtmetį iš Sibiro grįžtantis brolis.

“Laukimo skausmai paaštrėja pavasariais” , – sakydavo mama. Kuo vešliau žiedais putodavo laukinės Tėvo nesuspėtos suskiepyti obelaitės – tuo karščiau užsidegdavo viltis … Reiškia,  iš kažkur namus laimina Tėvo dvasia. Nėra dienos, jog nesusimąstyiau, ką galvojo mano Tėvas, namuose palikęs keturis mažus vaikus, kai rusų budelis prie Orienburgo kalėjimo sienos į Jo širdį paleido kulką…

Pagal G.K.Jungą vaikystėje gyvenau pirmame, niekam neprasiveriančiame asmenyje. 80 metų lyg genetinį užkodavimą nešiojuosi 19-OS dienos lemtį.  Prancūzų psichologai tyrimais įrodė besikartojančių datų sindromą kaip psichologinį fenomeną – protėvių gyvenimo simboliai atsikartoja jų palikuonims, ir svarbiausios įvykių datos sutampa. Natūralusis transgeneracinis perdavimas kartoms…

… Iš Lukiškių paskirstymo punkto, 1949 m. brolio  vežamo etapo sąrašuose buvo pažymėta Norilsko sritis, Sibiro Poliarinis ratas. Tuo adresu Mama suruošė ir pasiuntė siuntinį su kumpiu, lašiniais ir šilta avalyne. Kadangi žinojome, kad Rusijos kalėjimuose politiniai kaliniai laikomi kartu su žmogžudžiais, plėšikais ir vagimis, kurie iš visų siuntinių geresnius daiktus atima, mama sugalvojo tokią gudrybę: nupirkusi šiltus aulinius batus-vengierkas, juos kietai apvėlė avinėmis vilnomis lyg vailokus, po to apvyniojo prastais autais ir tvirtai apsuko pakulinėmis virvelėmis: „Tokia avalynė vagims nepatiks“…

 Algirdas po trijų mėnesių siuntinį gavo Norilsko srities Dudinkos kalėjime – 45 laipsnių Sibiro speige. Siuntinius siųsdavome kas mėnesį. Taupydavome, ką tik buvo įmanoma įdėti į siuntinį: negendančius maisto produktus ir šiltus rūbus. 

Aš griežai taupiau nuo mokyklinių pietų kapeikas, kad galėčiau prisidėti prie Algirdo siuntinių lėšų. Per mėnesį prikaupdavau net visą rublį. Buvau labai liekna, o kai taupydama nuolat badmiriavau – pavirtau į smilgos šešėlį, todėl  mama taupymus uždraudė.

Dudinkos gyvenvietė įsikūrusi 300 km. šiauriau Poliarinio rato, 700 metrų Lontokoisko akmeninių uolų plokštumoje, prie antrosios pagal ilgį pasaulio upės Jenisiejaus. Už 100 km. nuo Dudinkos įsikūręs pramoninis miestas Norilskas. Dudinkai priklausė dešinysis Jenisiejaus upės uostas, uždaras užsieniečiams, pavaldus galingai „Norilsk Nikel“ įmonei.  Norilskas nuo carinės Rusijos laikų garsus sunkiaja pramone: nikelis, plienas, spalvotieji metalai, vėliau  atrasti požeminiai naftos telkiniai.  1949 metais, kai buvo nuvežtas mano brolis, Dudinka buvo paskutinė šiauriausiai apgyvendinta Sibiro vietovė. Neapkeliamas šaltis, pusę metų naktis ir baisus gamtos nykumas kalinius varydavo iš proto. 

 „Jaučiausi ne tik vienišas ir bejėgis, bet ir praradęs realybės jausmus. Sąmonė nepriėmė siaubą, kai atplėštas nuo šeimos atsiduri sutapatintas su žmogžudžių, recidyvistų, nužmogėjusių „kolegų“ ir žiauriausių viršininkų, apsuptyje. Nukamotas bado, šalčio, kūną aplipusių parazitų, įvarytų kūno ir sielos negalavimų– dažnai neprisimindavau savo artimųjų vardų. Kartą ilgai galvojau, koks tavo, mano mažosios sesutės-  „sestricos“, vardas… Buvau visiškai praradęs orumą, gėdos jausmus: eidavau laižyti valgykloje pasilikusių neišplautų aliuminių bliūdelių, o apkeiktas rusiškais keiksmažodžiais, nuleidęs galvą žiūrėdavau nuolankiomis benamio šuns akimis… Tapau baikštus, bekalbis, beširdis ir besielis, priešų trypiamas ir ujamas, nieko nevertas laukinis žvėrelis…“, pasakojo brolis.

Įkaltas į laukinius rusiškus įstatymus Algirdas kirto mišką, tiesė per taigą kelius, plukdė Jenisiejumi sielius – vykdė učiastko valdžios apibrėžtas drakoniškas dienos normas. Smirdintys bušlakai ir vatinės kelnės – rūbai buvo visada šlapi ir pilni utėlių. Dešimtmetį išgyvenus pragare negalima pavadinti homo sapiens gyvenimo istorija. Tokias beteisių  kalinių istorijas atmintyse nešiojasi tūstančiai išlikusių gyvų lietuvių – tapusių be jokios kalties išžudytų arba nusibaigusių badu.

–  Žinai, kas mane išgelbėdavo nevilties valandomis?- aiškino. 

 – Lietuvos himnas. Giedodavau verkdamas pasislėpęs, kad niekas negirdėtų V. Kudirkos žodžius: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybės semias…“ Labai patogu buvo giedoti poliarinę naktį, sibirinei vėtrai kaukiant – net arti stovėdamas sargybinis negirdėdavo ir nematydavo.

 –  Tai tu taip darydavai, kaip mūsų senelis knygnešys Martynas: kuo stipresnė vėtra, lietus ar pūga – tuo nepavojingiau pereiti sieną. 

Nusistebiu, kaip pokario lietuvio sąmonėje buvo įsitvirtinusi šventa Lietuvos valstybingumo idėja. Algirdas prieškario Lietuvoje buvo tik vaikas, o taip giliai suprato Lietuvos, kaip valstybės, būtinumą! Kaip buvo auklėjamas jaunimas, kad ištikimybė Valstybei išliktų kraujuje!

2012 metų balandžio 19 dieną, pagal užkduotą šeimos dinastijos transgegeracinę tradiciją palaidojau vienintelį brolį Algirdą, tačiau mudviejų ryšys prie jam supilto kapo Kalnujų kapinėse nesibaigė.  Lietuvos kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas prie kapo priminė prancūzų rašytojo V. Hugo žodžius: „Visos nuodėmės žmogui atleidžiamos, išskyrus Tėvynės išdavimą…“

Žinau, kad tokia nuodėmė mano šeimai negresia. Algirdo atminimui pasakyti Jo Laisvės kovotojų draugų prasmingi žodžiai, apibendrinantys Lietuvos kankinio Algirdo Survilos nuopelnus stiprinant Tėvynėje tikrąjį patriotizmą buvo skirti visiems: gyviems ir mirusiems. Niekas iš susirinkusiųjų nesuabejojo, kad Kalnujuose laidojamas per šimtmetį savo atsidavimą Tėvynei patvirtinusios patriotiškos šeimos atstovas, kuris, tęsdamas šventas protėvių tradicijas niekada nekolaboravo okupantams, nebuvo komunistų partijoje, neišdavė tautinių Tėvynės idealų. Jis priklausė tiems krašto lietuvims, kurių gyvenimo esmė – gelbėti savo tautos Valstybingumą.  

Medinė Kalnujų bažnytėlė netalpino visų, panorėjusių atsisveikinti su sovietinio režimo auka, kurio pilietinis požiūris į Tautos išlikimą bei ilgametis bebaimis tautos idealų deklaravimas tapo Jo gyvenimo ženklu – simboliu, bylojančiu, jog šioje žemėje gyventa ne veltui. Algirdo samprotavimai ir karčios Rusų agresiijos akivaizdoje įgytos patirtys, daug metų akino šalia esančius sveikai mąstyti, kritiškai žvelgti į tautos problemas, kitaip vertinti dvasines ir fizines galias, apsiginant nuo Lietuvos priešų arba pseudopatriotų.

… „Non omnis morial“ –  „Ne visas aš numiriau,“ -sakė Horacijus. 

Alsavo virpėjo gimtųjų Kalnujų pavasaris, istoriniame Palendrių piliakalnyje giedojo pasiruošę sukti naujus lizdus sugrįžę paukščiai. 

Tik nesusitepę už Lietuvos laisvę kovojusių krauju – visi amžiams išliks mūsų Tautos Atmintyje. 

Esu įpareigota prie to išlikimo prisidėti kaip Raseinių krašto žemietė, kaip anūkė, dukra, sesuo, kaip rašytoja.