Pastebėjau, kad į klausimą „kaip gyvenimas“ kai kurie sutikti draugai, pažįstami ar seniai nematyti artimieji atsako keista tyla. Iš pradžių galvojau, kad nedrįsta žmonės prisipažinti, kad labai gerai sekasi ar kad iki kaklo negandose kyšo. Dabar suprantu, – sunku savo asmeninį gyvenimą vertinti šiandien vykdomos valstybinės politikos kontekste. Kaip turi jaustis žmonės, stovėję mergaitės sargyboje Klonio gatvėje Garliavoje, kai teisėsaugos struktūros, vaikų psichologai ir psichiatrai paskutiniąsias vaiko laisvės dienas vadino kalėjimu? O kokioje sanatorijoje dabar yra Klonio deimantas, slušniai, pūrai, šalaševičiūtės ir kitos -ūtės ar -ienės?
Mergaitės motina sako, kad jos dukrelei skauda galvą, pilvą, tačiau nuo kūdikystės Venckų augintinę gydžiusi medikė neatpažino savo sunykusios pacientės, kai ji vieną kartą lyg ir buvo parodyta tai Lietuvos daliai, kuri iki šiol mintimis stovi Garliavoje. Toli į ilgį nusitęsė Klonio aklagatvis: per policiją, teismus, Prezidentūrą, prokuratūras, pagaliau, parlamentinės respublikos širdį – LR Seimą. Pastarajame šiuo metu Tautos išrinktieji blakutinėja tamsoje – negavę jokių daiktinių įrodymų ketina atiduoti sistemai buvusią teisėją, kurią sistema jau avansu pasmerkė, pūliniu išvadino. Šiuo metu panaikinti Seimo narės Neringos Venckienės imunitetą tolygu skirti jai mirties bausmę, kuri oficialiai lyg ir panaikinta Lietuvoje. Moteris, kritikavusi savo luomą – Šventąjį teisėjų korpusą, bus atiduota teisybės išaiškinimui tam pačiam luomui… Renkame į Seimą, regis, pačius geriausius, protingiausius, kompetetingiausius, o patekę ten subujoja gauja bailių, nesugebančių išsireikalauti iš prokuratūros Garliavos vaiko grobimo filmuotos medžiagos.
Tai ką, ir mūsų seimūnai, kaip skalbiniai jau pakabinti ant virvės? Tai bent pamąstykite, ponai išrinktieji, kiek pedofilijos byla gyvybių nusinešė, gyvenimų sugriovė. Nerandu atsakymo, kam reikėjo Neringai Venckienei aukoti blizgančią teisininkės, mokslininkės karjerą, puikų gyvenimą, traumuoti solidarią, draugišką giminę, palydėti Anapilin vienintelį brolį, jei, anot ciniškų teisėjų, pedofilijos nerasta. Neapleidžia mintis, kad vis įžūliau europietiškai žydrėjantis sanguliavimas buldozeriu važiuoja per katalikiškas vertybes puoselėjančią tradicinę šeimą. O gal čia visokių genderistų praktinės užduotys europėjančiai Lietuvai?
Kaip į rašinio pradžioje pateiktą klausimą atsakytų Žygaičių kaimo bendruomenė ir karingieji žemaičiai? Į jų žemes ateina teršalai ir niokojimas, gresiantis gruntinio vandens apnuodijimu visoje Lietuvoje. Dėl skalūninių dujų gavybos su žmonėmis nesitarta, įnoringų valdžiažmogių siekiai nepaaiškinti valstybės suverenui – Tautai. O kam? Nemaža tautos dalis lyg toksikomanai apduję medituoja: „dujos, dujos, turėsime pigių dujų…“ O jei dar kokį drąsuolį valdžia pateptieji nusodina mestelėję – „gazpromo agentas“, tautos priešų padaugėja neįtikėtinai. Ir niekas neprisimena, kad A.Kubiliui „sėkmingai“ pardavus „Geonaftą“, nė kiek neatpigo naftos produktai. Priešingai, brangsta ir brangsta…
Paklausiau vienos Lietuvos bendruomenės pirmininkės, kaip ji laikosi, numojo ranka ir spėriai nuskuodė šalin. Matyt, jai Lietuvos Respublikos dailiausiojo Dailiaus vadovaujami pareigūnai uždraudė kalbėti apie savo bylą, kurioje moteris tai liudininkė, tai nukentėjusioji, tai gal net įtariamąja pataps…. Ir įrodykit, kad parlamentinėje Respublikoje tebegyvename.
„Kaip gyveni, nace?“, – kažin ką į tokį klausimą būtų atsakiusi ta vilnietė tremtinė, kuri šiųmetėse kovo 11-osios eitynėse pasiramsčiuodama lazduke ėjo greta manęs ir pasakojo, kad net Sibire, atsisukusi veidu į Vakarus, … užuosdavo Lietuvą. Ir poteriaudavo daugmaž tuo metu, kai Lietuvos bažnyčiose vykdavo Šv. Mišios. Anot save antifašistais vadinančių, tai močiutei nereikėjo leisti grįžti į Tėvynę? Sakysite, perlenkiu? Susiskaičiuokite savuosius persistengimus. Tremtiems, kalintiems padėjo išgyventi begalinė Meilė Lietuvai. Padės ir mums, to jausmo dar nepraradusiems. Puoselėkime ir auginkime jį.
„Kai mus išvežė, – prisimena šiaulietė politinė kalinė, – nemokėjome rusiškai. Tai kriminaliniai nusikaltėliai, vadinamieji blatnieji, politkalines apiplėšinėdavo. Negalėjom suprasti, kodėl neliečia tų, kurios juos, besiartinančius, išvadina visokiais „mat peremat“ ir t.t. Staigiai išmokau tuos žodžius, ir jie manė, kad mes kriminalinės, tai nebeatiminėjo daiktų“. Tuomet, ekstremaliomis sąlygomis, toli nuo Tėvynės, lietuviai prisitaikė, kad išgyventų, tačiau šiandieninėje Lietuvoje baimė, prisitaikymas, pilietiškumo stoka mus stumia į dvasinius sibirus, iš kurių vargu ar sugrįžtama.
Vilniaus universiteto profesorės, Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros vedėjos Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ tapo mano pastarųjų dienų enciklopedija, žinynu, padedančiu suprasti, ką JIE mums DARO šiandien. Autorė, remdamasi pasauliniais ir mūsų šalyje atliktais moksliniais tyrimais, įrodo, kad tiek fizinis, tiek psicholognis teroras turi ilgalaikių, kelioms kartoms atsiliepiančių pasekmių. Knygos pratarmėje rašoma, kad „viena kitą keitusios okupacijos, penkiasdešimt totalitarinio režimo sąlygomis pragyventų metų giliai paveikė mūsų sąmonę, savimonę ir santykius.“ Tuomet viskas tarsi stoja į savo vienas – vieni žmonės tyliai susitaiko ir prisitaiko prie tų sąlygų, kurios supa, kiti, dvasiškai tvirti, priešinasi negerovėms, nes altruištiškos prigimties nenugali totalitarinio režimo palikuonys. Tačiau akivaizdu – Lietuvos dabartis jau verta tyrinėti psichologijos žvilgsniu, kad įvertintume daugiatiražį valdžios struktūrų presingą Lietuvos žmonių sąmonei: policijoje, prokuratūroje, teismuose, viešosios erdvės apraiškose… Idant netaptume sumankurtėjusių vergų bendruomene, kurios nariams niekas nebesvarbu, kad tik pro realias ar simbolines grotas kas nors ėdalo laiku paduotų…
Kaip gyveni, Lietuvos žmogau?
Tiesos.lt