…Buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys atsiklaupė prieš mane. Ne, ne iš pagarbos pas jį atėjusiam svečiui. Jis man vaidino savo kolegą, vieną talentingiausių visų laikų Lietuvos aktorių Stepą Jukną, kai tas prieš daugel daugel metų per spektaklį turėjo suimti Tartiufą. Tačiau, matyt, buvo tik ką pakilęs nuo vaišių stalo, nes stačias įžengti į sceną jau nebepajėgė. Tad šią mizansceną teko atlikti įropojus į sceną keturiomis. Kad viskas atrodytų natūraliau, Jukna ėmė ant publikos loti. Ta plyšo iš juoko, manydama, kad viskas scenoje taip ir turėjo dėtis…
Pranas Treinys: Net tarp Tautos išrinktųjų randasi tokių, kurie bando išdraskyti tai, kas yra švenčiausia – KALBĄ ir ŽEMĘ!
Išgirdusi lojimą į kambarį, kuriame šnekėjomės su Treiniu, įsiveržė jo žmona Elena. Labai išsigandusi. Tačiau išvydusi savo vyrą „ant keturių“ ir dar lojantį, nurimo – iškart sumojo, kad šis man Jukną vaidina. Tik primygtinai paprašė, kad Pranas lotų šiek tiek tyliau.
– Netrukdyk, – švelniai paprašė jis, – man po infarkto reikia „išsitaškyt“.
Po infarkto? Tai koks jis buvo prieš infarktą? Ir koks, kai jam dar nebuvo aštuoniasdešimt šešerių?.. Jeigu dabar energijos – kaip mūsų atominėje elektrinėje? Kai ji dar veikė. O jis – oi, kaip dar veikia. Vaikščiojanti atominė elektrinė. Ir vaikščiojanti teatro istorija.
Kai gyvenimas – teatras
– Mielas Pranai, kiek laiko „atidirektoriavote“ teatre?
– Kristaus amžių – trisdešimt trejus. Tiek pat, kiek mano gimtosiose Kuktiškėse klebonavo Kazimieras Daukša, mane prieš daugybę metų pakrikštijęs, o aš savo pirmajame „teatre“, bažnyčioje, patarnavau jam klapčiuku. Matai, koks lemtingas sutapimas.
Ir žinai, kuo daugiau metų ima skirti mane nuo mano teatro, tuo daugiau teatro surandu gyvenime. Įsivaizduoji, pernai rudenį, po vieno jubiliejaus išlenda moterėlė kaip ropė iš daržo – ir prie manęs: „Gal jūs pasirašytumėt dėl žemės – kad užsieniečiai jos negalėtų nusipirkti.“ Jeigu jau taip, sakau jai, tai, matyt, tikrai šventas reikalas. Ir pasirašau. O ji neatstoja: „Tai gal jūs sutiktumėte ir tų parašų parinkti?“ Aiškinu, kad man jau 85 ir man jau būtų sunkoka tuos parašus rinkti. Bet ji man taip patiko, kad parsivedžiau namo – dar žmoną priverčiau pasirašyt. Man taip patiko tas gražus mūsų kasdienybės teatras.
Susidūręs su tokiu moteriškės entuziazmu ir aš „užsivedžiau“. Duodu dukrai užduotį, kad man surastų Pranciškaus Šliužo koordinates. Skambinu, prisistatau ir klausiu: „Iš kur tokių nuostabių moterėlių talkininkių suradai?“ O jis man tokiu majestotišku balsu taria: „Tai jūs, užuot kalbėjęs, eikit ir rinkit parašus.“ Paskui, kai jo bendražygiai ėmė kalbėti apie kažkokios naujos partijos kūrimą, pagalvojau: o gal tas gražus mūsų kasdienybės teatras ne visada toks jau ir gražus, gal jame ir visai kitokie dalykai bręsta?..
– Aš kartais imu manyti, kad visas mūsų politinis gyvenimas jau seniai liovėsi buvęs gyvenimu, nes virto teatru. Ir dar su kažkokiu aitriu šaržo kvapu.
– Nežinau. Bet aš žinau tai, ką man kitados įdiegė pirmasis mano teatro mokytojas Balys Lukošius: „Joks teatras neišgelbės nei Lietuvos, nei pasaulio, bet jis reikalingas Tautai, kad ji išgyventų“. Šventi žodžiai: kad išgyventų Tauta net tada, kai jau atrodys išgyventi nebeįmanoma. Ir kai vasarą, paskutinę Dainų šventės dieną, su daugybe kitų spoksančiųjų stovėjau ir žiūrėjau, kaip Sierakausko gatve šventės dalyvių eisena kyla į kalną, buvau toks laimingas! Taigi va, tas teatras, tas didysis Tautos teatras. Ir aš savo akimis regiu gyvus savo mokytojo žodžius – va, kas padeda išgyventi. Ir dar tuo pat metu kažkokia mažutė mergytė iš tos eisenos, tarsi išgirdusi mano mokytojo žodžius, pribėga prie mūsų ir įteikia žmonai, mano Angelui sargui, vėliavytę. Viena pusė – trispalvė, kitoje – mano žmonos gimtojo Kauno herbas. Kaip kažkokioj gražioj pasakoj. Kad tu matytum, kokie laimingi mudu tądien grįžom namo.
Ir tada prisiminiau kitą eiseną. Kai Lietuva prieš gerus keliasdešimt metų šventė Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Aš kitoj pusėj gatvės stAvėjau (Pranas Treinys taip gražiai savo gimtąja Kuktiškių šneka išdainavo tą žodį, kad aš net nepajutau, kaip parašiau tą jo „a“ didžiąja raide – F.K.). Žiūrėjau, kaip studentai tokia pat upe plūdo į kalną, o pirmieji labai iškilmingai, bet labai sunkiai, o gal tik vaidino, kad sunkiai – teatras yra teatras, – į kalną stūmė ant ratukų pritvirtintą didžiulę TSRS konstituciją. O žmonių minia abipus gatvės leipo iš juoko, matydama, koks sunkus tai darbas – stumti aukštyn konstituciją. Ir man tos dvi eisenos taip susišaukė. Tai kas, kad skirtingos santvarkos. Bet teatras – tas pats. Ir Lietuvos dvasia ta pati. Ir tarsi sako tą patį, ką man kitados sakė mano mokytojas: GYVINSMA! (Ir vėl mano pašnekovas su tokiu pasismaguriavimu „sutarmiavo“, kad buvau priverstas visą žodį didžiosiomis raidėmis parašyti – F.K.).
Kaip gaila, kad per šiuometę Dainų šventę į tą patį kalną niekas nestūmė Lietuvos Konstitucijos. Irgi turbūt labai sunkus darbas būtų, nes ji tikriausiai kauktų iš skausmo, kad net tarp Tautos išrinktųjų randasi tokių, kurie į ją dantis jau suleidę ir bando išdraskyti tai, kas joje yra švenčiausia – KALBĄ ir ŽEMĘ!
Tęsiasi, oi, tęsiasi tas teatras. Kadangi aš jau nieko negaliu nuveikti, net ir toks teatras man padeda gyvent. Aš analizuoju, kaip pavyko vaidmuo vienam ar kitam politikos artistui. Matau, kuris vaidina doruolį, o yra elementarus karjeristas. Matau, kuris labai įsijautęs į vaidmenį, nes jam skauda, kaip ir mudviem. Matau, kuris turi šarmo ir mus gali nuvesti, kur nori. Matau, kam kuris tarnauja – Tautai, sau, savo kišenei ar savo partijai.
Teatras teatre
– Jeigu galite, prisipažinkite, kaip jus, vos 30-metį aktorių, paskyrė svarbiausio Lietuvos teatro direktoriumi?
– Dar prieš tai mane Juozas Rudzinskas ir Kazimiera Kymantaitė buvo „pasistatę“ teatro partinės organizacijos sekretoriumi. Būtent „pasistatę“, nes jis buvo teatro direktorius ir vyriausiasis režisierius, o ji – aktorė ir režisierė, bet kultūros ministro pavaduotojo Juozo Banaičio, netrukus ir kultūros ministro, žmona.
Ir kaip tik tada įvyko toks didelis teatro sukrėtimas. Spalio šventėms pastatėme Romašovo „Ugnies tiltą“. Revoliucinė pjesė – stato pats Rudzinskas. Pagrindinį vaidmenį atlieka Eduardas Kunavičius. Pats vaidinu tokį uždususį raudonarmietį. Šventinis spektaklis, į jį ateina ir visa Lietuvos valdžia su Sniečkumi priešaky… O Edzkos, pagrindinio vaidmens atlikėjo, nėra – pasigėrė. Gal, sakau, jam ta revoliucija buvo ne visai prie širdies? Rudzinskas išeina prieš žiūrovus ir praneša, kad įvyko nelaimė, atsiprašo ir visa salė kartu su Sniečkum išgura iš teatro.
Kitą rytą Rudzinskas pasikviečia mane ir klausia: „Pruni, ką darom?“ Tuo pat metu suskamba telefonas. Rudzinskas pakelia ragelį, kažką išgirdęs atitraukia jį nuo ausies, kad ir aš girdėčiau. Ir aš girdžiu! CK sekretoriaus Niunkos balsas: „Mus pasiekė žinia, kad artistas buvo prisigėręs.“ O Rudzinskas labai oficialiu ir beveik iškilmingu tonu iš karto raportuoja: „Draugas sekretoriau, aš atsistatydinu.“ Ir tai sako žmogus, scenoje suvaidinęs patį Staliną. Taigi su juo visa partinė nomenklatūra iš tolo sveikinosi. Toks gyvenimas buvo. Toks teatras… Ir aš girdžiu, kaip Niunka ima raminti „Staliną“: „Ką jūs, draugas Rudzinskai, ką jūs… Bet gal jūs turite partinės organizacijos sekretorių, kuris turėtų rūpintis tokiais dalykais?“ Turim, sako Rudzinskas, bet jis jau vakar Kunavičių už tai sumušė. Vėl girdžiu Niunkos balsą: „Na, ką jūs, draugas Rudzinskai, gal nereikėjo taip griežtai…“ O aš net nematęs tądien Kunavičiaus. Kai baigė kalbėtis, Rudzinskas giliai atsiduso ir ištarė: „Na, va, Pruni. Tai šitaip reikia gint savo kolegą, savo scenos draugą.“ Ir aš, neilgai trukus, tapau direktorium. Šalia tokių aktorių kaip pats Rudzinskas, Jukna – taigi vaikas. Atsimenu, po to nemalonaus nutikimo, kai Jukna keturiomis įropojo į sceną ir aplojo žiūrovus, paprašau, kad sekretorė iškviestų Jukną. Laukiu ant kelių pasidėjęs kalendoriuką, kuriame sužymėtos girtos Juknos dienos. Atėjo, atsisėdo priešais ir nespėjus man prasižioti sukomandavo: „Pruni, žiūrėk man į akis, o ne į savo klyną!“ Klusniai pakeliu akis prieš tokį teatro autoritetą – na, kaipgi drįsčiau tokį bausti…
– Ką jaučiate šiandien eidamas pro buvusį savo teatrą, kuris dabar vadinasi „nacionaliniu“?
– Aš visiškai suprantu, kad kiekviena karta turi savo teatrą. Bet aš nenoriu, kad mane dabartinis teatras stebintų keiksmais ar nuogomis šlaunimis. Man svarbu, kad teatras jaudintų. Kad mane jaudintų jo galybė. Mano teatras buvo toks, apie kokį Rudzinskas sakė: „Aš galbūt savo vaiką mintyse numarinsiu, bet scenoje verksiu taip, kad mano ašaromis visi patikės.“ Jis ne vienas toks buvo – ir Derkintis, ir Kurauskas, ir Jukna, ir Juodytė. Daug tokių. Tikromis ašaromis. Tikromis šypsenomis. Tikru grožiu – ir scenoje, ir gyvenime. Esu blogas šiuolaikinio teatro žiūrovas, nes nepajėgiu savęs atskirti nuo jų. Ir kuo labiau, jie, išėjusieji, nuo manęs tolsta, tuo labiau jie man artimi. Kuo toliau – tuo arčiau.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“