„Lietuvoje likę žmonės neturėtų smerkti išvykusiųjų, turėtų leisti suprasti, kad čia jiems durys visuomet atviros. Galbūt jie niekada nebeįžengs pro tas duris, tačiau jie turi žinoti, kad jos – atviros“, – taip portalui LRT.lt sako projekto „ConnectIreland“ generalinė direktorė Joanna Murphy, paklausta, ko reikia, kad šalis išlaikytų artimą ryšį su savo diaspora.
Airijos sėkmė atsitiesiant po 2008-ųjų krizės vadinama ekonomikos stebuklu. Vienas sėkmės receptų – projektas „ConnectIreland“, kuris skatina užsienyje esančius airius į Airiją atvesti investicijų. Jei jiems tai pavyksta, o jų atvestas verslas Airijoje išbūna bent dvejus metus, už kiekvieną to verslo sukurtą darbo vietą „sujungėjas“ gauna 1,5 tūkst. eurų premiją.
Projekto generalinė direktorė J. Murphy interviu LRT.lt sako, kad pati su trimis vaikais svarsčiusi išvykti iš Airijos, o šalies situacija prieš beveik 10 metų nesiskyrė nuo Lietuvos.
Kur slypi projekto „ConnectIreland“ sėkmė? Juk ne tik piniginėse premijose, kurias gauna projekto „sujungėjai“?
Sėkmė priklausė nuo supratimo, ką išvykstantys iš šalies žmonės galvoja. Ką jie galvoja apie namus, kaip [siekia] išlaikyti su jais ryšį. Tiesą sakant, jie natūraliai yra „sujungėjai“. Airis visuomet pasakys: „O, leiskite man jus su kai kuo supažindinti“. Žmonės buvo labai nusiteikę pagelbėti, tačiau tai nebuvo atsitiktinumas. Tai turėjo būti labai gerai apgalvota, turėjome surasti būdą, kaip suvaldyti 110 tūkst. žmonių 147 šalyse.
Mus reikėjo ypatingo, gyvo santykio su jais, kad jie nesijaustų tiesiog skaičiumi duomenų bazėje. Su jais vis susisiekdavome telefonu, kartais tiesiog tam, kad primintume apie save bei paprašytume, kad, jei eis į kokį nors verslo susitikimą, nepamirštų apie mus užsiminti.
Pastebėjau, kad kai anksčiau būdavo kalbama apie su diaspora susijusias iniciatyvas, tai būdavo daroma nesistemiškai. „ConnectIreland“ pasižymi nuoseklumu – sukūrėme metodus, darėme tai tokiu organizuotu būdu, tarsi tai darytų verslo įmonė.
Ar tai vyko lengvai? Užtekdavo pirmojo skambučio su prašymu, esant galimybei, padėti į Airiją atvesti verslą ar prireikė daugiau laiko tam, kad užsienio airiai patikėtų „ConnectIreland“ idėja?
Tai užtruko. Tam prireikė daugybės airių ambasadorių pastangų. Kai sakau „ambasadorius“, turiu mintyje ir diplomatus, ir verslininkus, sportininkus, dainininkus. Jų prašėme apie iniciatyvą pasakoti visur, kur tik turi tam tribūną. Patys taip pat keliavome ir skleidėme žinią. Tačiau be jų mums nebūtų pavykę, o jie mielai sutiko tai daryti ir nė vienam už tai neteko sumokėti – jie tikėjo ta idėja.
Ko reikia, kad šalis išlaikytų artimą ryšį su diaspora? Kai kurie Lietuvos emigrantai yra nusivylę šalimi. Kaip susigrąžinti pasitikėjimą?
Tai niekuo nesiskiria nuo Airijos situacijos. Kuomet mūsų šalyje buvo masinis nedarbas, žmonės nenorėjo išvykti, tačiau tai nebebuvo pasirinkimo reikalas. Jie išvyko, nes buvo priversti. Jei jų tuomet būtumėte paklausę, ką jie mano apie Airiją, jie, žinoma, pasakytų, kad apie šią šalį nenori nieko girdėti.
Todėl mes depolitizavome šią idėją: tai – ne apie politiką, tai – apie airiškas šaknis, buvimą airiu. Kaip sutelkti lietuvius? Pripažinti, kad Lietuva susiduria su iššūkiais, parodyti, kad tų žmonių indėlis yra svarbus ir pateikti tai teisingai.
Lietuvoje likę žmonės neturėtų smerkti išvykusiųjų, turėtų leisti suprasti, kad čia jiems durys visuomet atviros. Galbūt jie niekada nebeįžengs pro tas duris, tačiau jie turi žinoti, kad jos – atviros.
– Kaip manote, ar „ConnectIreland“ būtų toks sėkmingas projektas, jei ne patraukli investicinė aplinka Airijoje? Ji pranašesnė už mūsiškę.
– Tai, kad investicinė aplinka Airijoje buvo patraukli, buvo labai naudinga, tačiau šalies ekonominė padėtis buvo siaubinga, vyravo didelis nedarbas. Tačiau kiekviena šalis turi išskirtinių verslui, investuotojams patrauklių bruožų.
Lietuvoje interneto ryšys, techninė aplinka yra geresni nei Airijoje, žiūrime į tai susižavėję. Tad jei stiprybe nebus tiesioginės užsienio investicijos, gal tai bus turizmas ar kita sritis? Svarbus ekonominis vystymasis, progos privilioti į šalį žmonių, kurie čia leistų pinigus.
– Galbūt pastebėjote tendenciją, kad tie žmonės, kurie jūsų projekte yra vadinamieji sujungėjai, yra labiau linkę grįžti į Airiją?
– Galima pastebėti kiek kitokią mus nustebinusią tendenciją. „Sujungėjas“ mus supažindina su įmone, tuomet mes iš jo perimame visą darbą ir toliau su ja bendraujame. Tačiau airiai – smalsūs žmonės, jie domisi, kaip mums sekasi sutarti su kompanija. Jei atsakome, kad viskas gerai, mes bendraujame, jie turi visą jiems reikalingą informaciją, neretai mūsų „sujungėjas“ atsako, kad to per mažai, jis pats susisieks su kompanija ir išsiaiškins, kaip viskas einasi. Neretai į Airiją atėjusios kompanijos tokiems žmonėms pasiūlo darbą. Ne visi sugrįžta namo, tačiau atsiranda ir tokių.
– Nuo ko mums reikėtų pradėti, jei nuspręstume sekti jūsų pėdomis?
– Jums reikia verslo plano. Turite žinoti, koks jūsų tikslas, kokį pasiekimą jūs laikysite sėkme ir kaip to pasieksite. Ką darysite pirmą mėnesį, antrą, trečią, po metų, trejų, penkerių. Turite nusibrėžti visą žemėlapį. Žinoma, aplinkybės gali keistis, jūsų planas turi būti lankstus, tačiau be jo tai neveiks.
Vilija Andrulevičiūtė | LRT.lt
