Prieš porą dienų su Liberalų sąjūdžiu buvo sutarta pakviesti į diskusiją Palestinos žmogaus teisių aktyvistą Mohammadą Othmaną.
Tokios diskusijos itin reikalingos Lietuvoje – ne tik tam, kad geriau lietuviai suvoktų sudėtingą padėtį Artimųjų Rytų regione, bet ir kad labiau suvoktų savo, Lietuvos, pozicijas pasaulio kontekste ir savo, kaip nepriklausomos šalies, atsakomybę sprendžiant konfliktus.
Tačiau vos kelias valandas Facebook’e buvęs atviras renginys Vilniaus liberalų paskyroje tuoj pat susilaukė kaltinančių, grasinančių ir negatyvių atvirų komentarų. Itin skubiai reagavo liberalai – pradžioje pakeitė renginio viršelio nuotrauką, vėliau sureagavo į prašymą priimti nuotoliniu būdu į diskusiją naujakurį, gyvenantį Vakarų Krante, apsišaukusį žmogaus teisių gynėju, ir staiga pareiškė, kad kadangi buvo gautos asmeninės žinutės, siųstos tiesiogiai partijos vadovams, nuspręsta diskusiją atšaukti.
Toks sprendimas ne tik kelia nuostabą – nelabai teko girdėti, kad demokratinėje šalyje atšaukia viešas diskusijas dėl neaiškios kilmės grasinimų (jei labai reikia, kviečia policiją). Toks elgesys labai imlus ir kitiems klausimams: koks iš tikrųjų mūsų – Lietuvos – politinis partinis elitas?
Pafantazuokime truputį – jei, tarkime, Kremliaus ponai sugalvotų „atšaukti debatus“ Lietuvoje ir grasintų įvesti savo žaliuosius taikdarius, ką tokiu atveju darytų tokia kontora kaip Liberalų Sąjunga? Klausimas gal kiek juokingas, bet vis dėlto. Jei nusilenkiama dėl neaiškių grasinimų dėl vienų paprastų debatų, kas būtų atėjus rimtiems grasinimams Lietuvos adresu?
Na, jei manote, kad tai per daug jautru, imkime kitą scenarijų – jei čia būtų buvę debatai apie Izraelį, tarkime, jo saugumo politiką, ir kas nors nemaloniai būtų grasinęs, kaip manote, ar būtų politinė partija atšaukusi renginį? Atsakymą, ko gero, žinome. Staiga – viešas konkursas „Kas drąsesnis“, ir dar, žinoma, su priedu „Matote, kokie tie palestiniečių gynėjai teroristai ir isterikai!” (kažkodėl grasinimai palestiniečių klausimo adresu praleidžiami be komentarų).
Grasinimai, matyt, geras būdas nutildyti nuomonę Lietuvoje, o jei nuomonės šiek tiek nepatogios – tuo labiau.
Besidomintiems ne paslaptis, kad iš Izraelio pusės dedamos nemenkos pastangos Lietuvoje, dirbant kryptingai su viešoje erdvėje ir politikoje įtakingais Lietuvos piliečiais; tikslas – traukti viešą opiniją Izraelio pusėn. Vakarų Krante gyvenantis, neaišku kur kariaujantis, FB erdvėje labai aktyviai besisukantis Daniel Lupshitz – ko gero, geriausias viešas pavyzdys.
Lietuvos kaip ilgai okupuotos – ir nepriklausomybę atgavusios – šalies patirtis yra unikali. Į Lietuvą kaip į tam tikrą pavyzdį ir potencialų pagalbininką žiūri ne viena šalis pasaulyje. Taip pat Lietuvai ir jos visuomenei verkiant reikia bendrauti tarptautiniu mastu – su įvairiais atstovais, įvairiom nuomonėm, kad geriau save suvoktų tarptautiniame kontekste. Tokie svečiai kaip Mohammad Othman su pasaulinio lygio konflikto asmenine patirtim ir aiškiu to konflikto matymu ne taip jau dažnai čia lankosi.
Žmogaus teisių aktyvistas, daugiau nei 10 metų kviečiamas į Europos parlamentus, ministrų kabinetus, geriausius universitetus, didžiausias nevyriausybines organizacijas, neįleistas į debatus bare! Net skamba juokingai.
Viename iš susitikimų su studentais šio vizito Lietuvoje metu puikus lietuvis profesorius pasakė: „Jau nebemaniau, kad lietuviai tokie provincialūs…“
Jei politinis elitas „bijo“ kviesti tokius žmones į diskusiją, tai nieko gero nežada. Atsiranda rimtas klausimas, kiek politinis elitas dar „smetoniškai“ bailus? Ar – dar baisiau – iki kokio lygio jis priklausomas nuo įvairių, taip pat ir užsienio interesų?
lrytas.lt, tiesos.lt