Tiesos.lt siūlo rašytojo Kazio Binkio kalbą, pasakytą Ginklų Fondo suruoštame literatūros vakare 1940-ųjų kovo 7-ąją Karininkų Ramovėje ir tuo metu transliuotą per Lietuvos radiją. Joje K. Binkis apibendrina pusmetį vykstančio Antrojo pasaulinio karo patirtis, aptaria skirtingas Lenkijos ir Suomijos, galingesnių kaimynų užpultų valstybių, laikysenas, nagrinėja tokių laikysenų prežastis. K. Binkio įsitikinimu, tautos galia gintis esmingai prklauso nuo jos išsilavinimo ir kultūrinio brandumo: „moderniškajame kare medžiaginis ginklas tik kultūringo, pasiryžusio aukotis žmogaus rankose yra veiksmingas“.
Per pastaruosius šešis Europos karo mėnesius platiesiems gyventojų sluoksniams paaiškėjo ir tebeaiškėja dalykų, kuriuos anksčiau tesuvokdavo tik negausingi žinovai.
Šie paaiškėję dalykai yra tiek svarbūs kiekvienos valstybės ir tautos, ypač negausingos tautos, egzistencijai, kad kyla būtinas reikalas ne tik juos įsisąmoninti, bet daryti išvadas ir konsekventiškai pagal jų pamoką tvarkytis.
Nereikšdami kovojančioms tautoms nei simpatijų, nei antipatijų, kaip ir pridera neutraliems, nors grubiais bruožais apžvelkime, kas įvyko pietų ir šiaurės kraštuose.
Prieš šešis mėnesius pietuose nuo mūsų krašto egzistavo didelė valstybė. Nusivokdama savo pavojingą geopolitinę padėtį, toji valstybė per savo 20 metų egzistencijos sąmoningai stengėsi tapti par excellence militarine valstybe.
Šio krašto didžioji pajamų dalis buvo skiriama militarinei galiai stiprinti. Visi krašto gyventojai, o ypač pagrindinis ūkininkų sluoksnis, buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais. Be šių, taip sakant, reguliarių pajamų, buvo užtraukiamos milžiniškos paskolos pas save namie ir svetur. Visose gyvenimo srityse buvo vedama, taip vadinama, taupumo politika, išskyrus vieną – militarinę sritį. Už šias milžiniškas lėšas buvo išlaikoma didžiulė kariuomenė, buvo steigiami ginklų fabrikai ir perkami ginklai iš svetur. Buvo statomos puošnios ir erdvios kareivinės, gausingi aerodromai ir tvirtovės. Per spaudą, mokyklą ir bažnyčią buvo vedama nenutraukiama propaganda už krašto militarinės galios stiprinimą. Buvo žadinamas iki liguistumo išpūstas patriotizmas, atmieštas kitų tautų neapykanta. Vadovaują militariniai sluoksniai, turėdami didesnę krašto resursų dalį savo rankose, ilgainiui tapo lemiančiu veiksniu valstybės gyvenime. Ne tik militarinė, bet ir civilinė valdžia netrukus jiems atiteko. Išgarsėjęs pulkininkų kabinetas, keliolika metų valdęs šią valstybę, visą krašto viešąjį gyvenimą pajungė karininkų kastos reikalams. Milijonas mokyklinio amžiaus vaikų negalėjo mokytis, nes trūko mokyklų ir nebuvo lėšų mokytojų kuklioms algoms apmokėti, tuo tarpu kai kasmet dygdavo ir švytėdavo apylinkėj naujos kareivinės ir kasmet buvo išleidžiami tūkstančiai naujų karininkų. Iki desperacijos atvestas sodietis skaldė degtuką į kelias dalis, kad sutaupytų mokesčiams, o viešpataujanti militarinė kasta švaistėsi pinigais ir gyveno prabangoje.
Rašytojai, menininkai ir vis kiti kultūros darbininkai gyveno kariškų mundurų šešėly ir kukliai svajojo apie liktinio puskarininkio egzistenciją.
Šios santvarkos išdavoje visas kraštas skendėjo materialiniame ir dvasiniame skurde. Mechaniškai įskiepytas patriotizmas, skambioji frazeologija apie tėvynės meilę ir vienybę pavojaus valandą išnyko kaip dūmas nuo vėjo. Kazarmėse išmuštruotas, bet tamsus, suskurdęs, mobilizuotas ūkininkas pasirodė visai menkavertis karys. Dar menkesnis pasirodė prabangoje išlepintas, kastinių papročių nuo tautos visumos atsietas, savo nepagrįsta didybe besipučiąs karininkas.
Šios militaristinės kastos kariniai gabumai pasirodė tetinką tik taikos metui. Jie narsiai subarškindavo šoblėmis valstybės biudžetą svarstant, kai jų pačių sudarytas seimas įsidrąsinęs kartais pamėgindavo sukuklinti krašto apsaugos ministerijos sąmatos vieną kitą poziciją. Dažnai jie mėgdavo barškinti šoblėmis ir savo kaimynų adresu. Ir mums ne kartą teko to barškalo pasiklausyti.
Tačiau iš kovos lauko šios kastos atstovai pasitraukė pirmieji, pagal vyresniškumo laipsnį.
Kova pralaimėta be garbės ir greičiau, negu patys didžiausi pesimistai manė. Visos tautos per 20 metų dėtos aukos ir viltys net maža dalimi nepasiteisino. Brangieji ginklai patys nesikovė, sustiprinimų įrengimai patys priešui kelio nepastojo, – jie daugumoje sveikutėliai atiteko nugalėtojui.
Išdavoje baisi katastrofa – ne tik valstybės žlugimas, bet ir pačios tautos išlikimas atsidūręs po klausimo ženklu. Vadai išbėgiojo arba nuėjo į nelaisvę, o tamsi suskurdusi masė pasiliko viena ir laukia dabar iš svetimųjų to, ko nedavė savieji.
Kitas kraštas šiaurėje gali būti laikomas antiteze suminėtam mūsų pietų kaimynui.
Čia nebuvo barškinama kardais taikos metu, čia nebuvo visais varpais skambinama apie patriotizmą. Priešingai, per šios tautos literatūrą sklido į žmoniją taikos, darbo ir pakantos idėjos.
Čia nebuvo sudarytos miliarinės kastos, nei didžiulės, ne pagal išgales, nuolatinės armijos. Tūkstančiai karybos specialistų buvo paskirstyti po visą kraštą, kad ruoštų žmones, reikalui esant, ginti savo tėvynę. Dažnai karinis instruktorius ėjo čia ir sporto instruktoriaus ar liaudies universiteto lektoriaus pareigas. Ir štai ši maža tauta pavojaus valandą viso pasaulio didžiausiam nustebimui rodo herojiškumo pavyzdį. Karo specas, žinoma, šyptelėjęs paaiškins: „Tai terenas, tamsta, defilė, tamsta, uolos, ežerai, sustiprinta gynimosi linija, tamsta, ir bendrai, tamsta…“
Bet mus vargu ar žinovo paaiškinimai dabar beįtikins. Buvo visokių defilė, buvo visokių gynimosi linijų, bet jos pačios priešo neatlaikė. Svarbiausia ir stipriausia gynimosi linija pirmoj eilėj turi būti pastatyta žmogaus krūtinėje. Kaip ji statoma, mums vaizdžiai parodė šiauriečiai. Ji statoma žmoguje tada, kai jis šviečiamas, kai jis kultūrinamas, kai keliama jo gerovė ir kai šio viso išdavoje jis pamilsta savo prakaitu aplaistytą žemę, savo ir savo krašto laisvę. Tada niekieno neverčiamas eina žmogus savo krašto ginti, aukoja savo didžiausią turtą – gyvybę, nes vergijoj jis neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Šiauriečiai turi geriausias visoje Europoje mokyklas, tobuliausius liaudies universitetus. Ten visiems gyventojams lengviausiai prieinami moderniškosios civilizacijos laimėjimai. Šios mažos tautos menas ir literatūra lengvai lenktyniauja su pačių didžiausių pasaulio tautų pasiekimais šiose srityse. Kultūrinės vertybės čia nėra sukauptos negausiam viršūnių būrelyje, bet plačiai pasklidusios po visą tautą. Šiauriečiai pirma įsirengė dvasios tvirtoves – liaudies universitetus, o tik paskui ėmė statyti tvirtoves žemėje. Šiauriečių heroizmas yra daugiau dvasinės kultūros triumfas, negu medžiaginė persvara, kuri kaip tiktai nepalyginamai didesnė priešingoje pusėje.
Lyginant šias dvi nuostabias pamokas, kurias pateikė mums paskutinio pusmečio istorija, iškyla vienas neginčijamas dėsnis: moderniškajame kare medžiaginis ginklas tik kultūringo, pasiryžusio aukotis žmogaus rankose yra veiksmingas. Atsilikusiai tautai jis tik padidina nelaimę.
Kuriuo gi keliu eina Lietuva? Lietuvos kelias aiškus: sukultūrinti tautą, pakelti žmonių gerovę, kad visi pajustų nepriklausomo gyvenimo būtinybę ir būtų pasiryžę jį ginti.
1940
Kazys Binkis „Pusmečio pamoka“, in: K. Binkis, Raštai, 2005, t. VI, Vilnius: Lumen, p. 500–503.