Šiandien labai apsidžiaugiau pamatęs R.Pakso pareiškimą dėl buvusių KGB bendradarbių. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo “gerai, kad politikoje ne visi dar serga Alzheimerio liga” ir prisimena, kad Lietuvos valstybė (ne V.Landsbergis, ne A.M.Brazauskas ir net ne D.Grybauskaitė) dar 1990 metais buvo įsipareigojusi, kad visi Lietuvos piliečiai, atsisakę tolesnių ryšių su KGB nepatirs žalos ir kad “slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu.”
Svarbiausias ką tik pacituotame sakinyje yra žodis “niekada”, kurį šiandien politinis elitas, nežinia dėl kokių priežasčių, nori apibrėžti skaičiais.
Prasidėjus diskusijai apie asmenų, prisipažinusių bendradarbiavus su KGB, viešinimą, aš ilgai niekaip negalėjau suprasti, kodėl ši diskusija iš viso kilo. Taip, skaičiau, kad problema ta, kad pagal kitą įstatymą slaptai informacijai galioja 15 metų terminas ir kad tas terminas tuoj pasibaigs, todėl neva viską reikia viešinti.
Prisipažinsiu, man tokie argumentai atrodo kvaili, nes daug paprasčiau tą slaptumo terminą pratęsti. Iki 30 ar 50 metų, kaip, beje, yra daugumoje demokratinių valstybių.
Neįtikintas kvailų argumentų, ieškojau atsakymo, kodėl vis dėlto kilo tas visas “šaršalas” dėl tų, kurie prisipažino turėję kontaktų su KGB. Mano versija yra tokia: viskas ne dėl prisipažinusiųjų, o dėl neprisipažinusių. Tokių, kaip žinome, buvo daugiau nei pirmųjų ir pastaruoju metu pasirodo vis daugiau informacijos, kad tarp jų, tikėtina, galėjo būti ir prezidentai ir tie, kurie nori būti taip vadinami.
Logika labai paprasta – išviešinus tuos, kurie prisipažino, įstatymas, kuris reikalavo prisipažinti iš esmės pasidarys beprasmis – nebereikės, kaip sakoma tame įstatyme, “kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą”, nebereikės jokių įskaitų, jokių sąrašų, kurie ten buvo numatyti.
Labai tikėtina, kad kas nors pasiūlys, kad nebereikia ir paties įstatymo – juk problemos, paviešinus prisipažinusius, kaip ir nebeliks. Tiesa, šiokių tokių problemų gali kilti tems, kurie, laikydamiesi įstatymo reikalavimo, prisipažino. Tos problemos, tiesa, nebūtų teisinio pobūdžio, bausmės prisipažinusiems nebuvo numatytos, tačiau, atsižvelgiant į šiandien Lietuvoje kurstomą isteriją, neigiamų pasekmių tai gali turėti.
Kita vertus, jei visi prisipažinę būtų paviešinti, o įstatymas išmestas į istorijos šiukšlyną, kaip tada būtų su tais, kurie neprisipažino ir kurių buvo, berods, du kartus daugiau nei pirmųjų? Jų neprisipažinimas irgi patektų į istorijos šiukšlyną?
Aš į šį klausimą kol kas dar neturiu atsakymo, tačiau norėčiau jį išgirsti. Ir, nepaisant to, kad galvoju, jog valstybės turi laikytis pažadų savo piliečiams, man būtų labai smalsu pamatyti išviešintą sąrašą.
Žinote kodėl? Ogi todėl, kad man labai įdomu, ar rasčiau jame tuos, kurie sovietmečiu dirbo LTSR radijo laidų užsieniui redakcijoje, nes be KGB leidimo ten patekti vargu ar buvo galima. Taip pat įdomu, ar rasčiau tuos, kurie mokėsi Leningrade ir vėliau dėstė marksizmą-leninizmą, nes nepatikimų prie tokio darbo KGB irgi neprileisdavo.
Taip pat būtų įdomu pažiūrėti, ar rasčiau sąraše tuos kurie mokėsi tame pačiame Leningrade, ir, kaip teigia žiniasklaida, asmeniškai susitikinėjo su pačiu SSRS KGB vado pavaduotoju, po to sėkmingai lydėjo turistų grupes į užsienį, o po Nepriklausomybės atkūrimo dar sėkmingiau darbavosi Vilniaus partinėje mokykloje. Juk naivu būtų galvoti, jog be KGB palaiminimo tai būtų buvę įmanoma. Kaip ir daryti karjerą, turint tėvą, kuris bendardarbiavo su naciais, o po to laisvai kursavo tarp Vakarų ir SSRS.
Tokių buvo nemažai ir aš net įtariu, kad kai kuriuos iš jų pažįstu asmeniškai. Jei jų pavardės būtų išviešinatme sąraše, mano nuomonė apie juos arba nepasikeistų arba taptų geresnė, nes vykdyti įstatymo reikalavimus reikėjo drąsos.
Kita vertus, jei jų tame sąraše nebūtų, man beliktų spėlioti, ar garsiai jų spintose barškantys skeletai kada nors iškris iš tų spintų ar tiesiog tyliai sudūlės, mums visiems apsimetant, kad to įkyraus kaulų barškėjimo negirdime.
faktai.lt