Lietuva jau senokai išaugo iš necivilizuotos demokratijos amžiaus, kai Tautos ir žmonių balsas dar šį tą reiškė. Šiuo metu visi politiniai reikalai, kuriems reikalingas vienoks ar kitoks visuomenės pritarimas, sutvarkomi taip, kad žmonės patys patvirtintų aukštuose valdžios kabinetuose sudėliotas dėliones. Kad ir kaip rinktumėte – rinksitės tik iš mūsų kandidatų ir išrinksite patį tinkamiausią. Prezidentės rinkimai, taip pat valdžios institucijų kova su referendumo organizatoriais ir galinčiais „ne taip“ pasirinkti kuo puikiausiai rodo, jog valdžia savo visagalybe su visuomene nelinkusi dalytis. Tiesa, kartais į politinę sceną iššoka koks Pilypas, tačiau prie valdžios visagalybės įpratintai publikai tokio saviveiklininko pasirodymas atrodo esąs grėsmingas – juk griaunami šviesaus teisinio valstybės rūmo pamatai. Tad neišvengiamai kyla įtarimai apie Kremliaus pinigus bei agentus.
Juolab kad tokius įtarimus negailėdami nei jėgų, nei sveikatos skleidžia patys šviesiausi politiniai protai, kurie savo kovomis už nepriklausomybę ir demokratiją pelnė europinę gerovę ne tik sau, bet ir vaikaičių vaikams.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra geras pasirinkimas. Ji savo pirmosios kadencijos metais veiksmingai ėmėsi nelengvo prezidentinės valdžios vertikalės stiprinimo darbo, sykiu vykdydami ir kitas užduotis. Pagrindines jų galima įvardyti taip – valstybės negrįžtamas praskolinimas ir kuo išsamesnis jos išvalstybinimas. Galime didžiuotis – jau niekada neatsikratysime baudžiavinio valstybinės skolos (56 mlrd. litų) jungo, jau niekada nebūsime savo istorinėje žemėje ir savo valstybėje gyvenanti Tauta ir visuomenė. Tad nebereikalinga ir sava istorija. Valstybė paversta tuo, kuo ji ir buvo sovietmečiu – sėkmingai valdomu teritoriniu administraciniu dariniu.
Politinis nomenklatūrinis elitas vieningas dėl valdžios vertikalės stiprinimo – kaip tik stipri prezidentinė valdžia padeda sėkmingai įgyvendinti europinio politinio elito ir tarptautinių korporacijų užduotis. Koks institucinis tos vertikalės pagrindas? Prezidentė tvirtai perėmė Konstitucinio Teismo, Generalinės Prokuratūros, aukščiausiųjų teismų, specialiųjų tarnybų ir kitų svarbiausių institucijų valdymą. Jos patarėjų valdžia skverbiasi ir gilesnius institucinius sluoksnius. Prezidentinė valdžios vertikalė nebūtų įmanoma be besąlygiškos dalies seimūnų paramos. Mūsų politinėje sistemoje buvo numatytas tam tikra prezidentinės ir parlamentinės valdžios balansas. Juk ir Rusijos prezidentui reikalinga besąlygiškai paklusni Dūma. Tačiau Seimas konservatorių ir liberalų aljanso jėgomis ėmėsi išsiparlamentinti, savo valdžią perleisdamas Konstituciniam Teismui, kuris ėmėsi ir suvereno vaidmens. Tad prezidentei pakanka Seimo dalies. Kodėl? Kad prezidentė turėtų papildomą saugiklį nuo apkaltos. Besąlygiškas konservatorių ir liberalų palaikymas ir yra tas saugiklis, neleisiantis įsibėgėti jokiai apkaltos iniciatyvai. Kitas saugiklis – Konstitucinis Teismas, kuris jokiomis aplinkybėmis nepriimtų sprendimo – „šiurkščiai pažeidė…“ Tad visiška veiksmų laisvė, neribotos galimybės įgyvendinti visas paaugliškas ir kitokias svajas bei įgeidžius ir valdyti, valdyti, valdyti, aplinkui sukantis šlovinantiems dūūūmininkams. Juk ne veltui stengtasi tose mažose kovose už laisvę ir nepriklausomybę. Tegul dabar patrepsi ir patriarchai.
Lietuvos politinėje scenoje nepasirodys joks nepriklausomas, savarankiškas, valstybės kūrimui ir nacionaliniams interesams atsidavęs politinis lyderis. Prezidento postui būtina europinio elito grupių parama. Lietuva dėl savo istorijos – nacionalinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos proveržis, įstabus vadinamųjų „buržuazinių nacionalistų“ priešinimasis sovietams pokario metais – europiniam politiniam elitui buvo ganėtinai įtartina – kaip nacionalistinio užkrato kupina teritorija. Ją derėjo jei ne išvalyti, tai bent gerokai apvalyti. Komunistinis elitas ranka rankon su vadinamuoju Sąjūdžio kilmės elitu šią užduotį sėkmingai atliko. Tad D. Grybauskaitė visiškai teisėtai gali didžiuotis dviem krikštatėviais – a.a. Algirdu Brazausku ir Vytautu Landsbergiu. Šitai ir yra tikroji Lietuvos desovietizacijos istorija. Kaip pasakytų prof. habil. dr. Alfredas Bumblauskas, – „gyvoji istorija“. Šį darbą būtina tęsti. Krikštatėviai liudija, kad geresnio už D. Grybauskaitę darbuotojo ir su žiburiu nerasi. Todėl drįsčiau manyti, kad jos inauguracijos varpai skelbia ne naują penkerių, o galimų dvidešimties prezidentavimo metų tarpsnį.
Jau matau panosėn kišamą Lietuvos Konstituciją. Tačiau ką reiškia Konstitucija ryžtingai politinei valiai. Juolab kad ir Rusijoje, ir Baltarusijoje yra išbandyti teisiniai, net demokratiniai prezidentinio valdymo „iki galo“ būdai. Tereikia tik priimti konstitucinį įstatymą, įtvirtinantį, na, kad ir septynerių metų kadencijas, ir tą naujovę atsieti nuo buvusių kadencijų. O jei pasirodytų, kad sunkoka suburti Seime tokiam įstatymui priimti reikalingą daugumą, tai yra ir kita išeitis. Pavyzdžiui, konservatorių, liberalų ir juos palaikančių vadinamųjų visuomenininkų, taip pat egzaltuotos žiniasklaidos „blokas“, padedamas savų valstybinių institucijų, imasi rengti referendumą dėl prezidento kadencijos ilginimo. Manau, kad tokio referendumo rezultatas jau ir šiuo metu aiškus. Juk už kadencijos ilginimą balsuojantys šitaip kovotų su Kremliaus užmačiomis, taip pat ir priešvalstybine „penktąja“ ar kokia kitokia kolona. O juk aplinkybės gali susiklostyti labai nepalankiai ir dėl Rusijos agresyvių veiksmų, ir dėl galimos naujos ekonominės krizės bangos. Tad ir gauname naujus 19 prezidentavimo metų.
Tokiam sumanymui įgyvendinti reikalinga tam tikra žiniasklaidos priedanga. Jos esminis tikslas yra įtaigoti, kad D. Grybauskaitė „ima“ naujas kadencijas aukodamasi valstybei ir jos žmonėms, o ne iš nepasotinamo valdžios troškimo – kaip koks nedemokratiškas Putinas ar Lukašenka. Turėtų plisti istorijos apie pabaigusiai naują kadenciją D. Grybauskaitei siūlomus ar siūlysimus aukštus postus ES ar dar galingesnėse institucijose, kurios pasižymėjusius savuosius įvertina „politikos Oskarais“. Potekstė paprasta – žmonės galvos ir džiūgaus, kad dėl tos Lietuvos atsisakoma tokių aukštybių ir gėrybių. O galima surengti ir pusiau oficialių siūlymų spektaklius – juk Lietuvos prezidento postas yra europinio politinio elito reikalas. Nujaučiu, kad matysime spektaklį su išmoningomis dūmų uždangomis ir spalvingais fejerverkais.
tiesos.lt