Prezidentinė malonė – tai feodalizmo reliktas ir teisminės valdžios diskreditavimas, visuomenei deklaruojantis absoliučią suvereno galią bei pataikaujantis kriminalizuotam mąstymui. Tai antra mintis, kalusi į galvą po to, kai išgirdau žinią apie Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės suteiktą malonę pedofilui, išprievartavusiam trylikametę. Pirmosios minties neužrašysiu: keiksmažodžiai, ir dar nelietuviški, gali papiktinti mandagią publiką.
Malonės prašymus svarstančios komisijos argumentai, kodėl buvo sutrumpintas įkalinimo terminas Artemijui Isačenkai, 2005-aisiais nuteistam aštuoneriems metams už mergaitės išžaginimą, neskelbiami arba man jų nepavyko surasti. Kad ir kokie jie būtų svarūs, patvirtinti Prezidento parašu, potekstėje skelbia aiškią ir grėsmingą žinią: nepaisant nusikaltimo sunkumo, turite šansą anksčiau ar vėliau išsisukti. Kad ir kaip atrodytų keista, paradoksalu, tokių nusikaltimų už grotų neatleidžia net užkietėję nusikaltėliai.
Pasvarstykime. Prezidentės suteikta malonė yra atsakas angažuotoje žiniasklaidoje Prezidentei metamiems kaltinimas pernelyg didele meile Neringai Venckienei ir pedofilijos bylai? Eilinė prezidentūros komandos kliurka? Prezidentė nekalta, kalta – aplinka?
Jeigu klystu, patikslinkite, bet nepamenu, kad Prezidentas Valdas Adamkus būtų suteikęs malonę vaikų prievartautojams. Bet ne tik tuo skiriasi vakarietiškas mąstymas nuo azijietiško, kuris visas pastangas sutelkia savo galios išsaugojimui, nesibodėdamas primityvia propaganda, kuri dabar eufemistiškai vadinama neurolingvistiniu programavimu, pilkaisiais viešaisiais ryšiais.
Neturiu antgamtinių galių skaityti tai, kas vyksta po firmine prezidentės šukuosena. Save priskirčiau netgi tai daugumai, kuri vis dar tiki geromis Daukanto aikštės rūmų sprendimų intencijomis ir atleidžia už ne visuomet vykusius viešųjų ryšių šou. Bet pastaraisiais metais priimami sprendimai ir pasisakymai kažkodėl primena užspeisto į kampą žvėrelio agresiją, instinktyvias reakcijas žūtbūt siekiant išsaugoti cementinę šukuoseną-karūną.
Desperatišką šukuosenos gynybos liniją iliustruoja FNTT vadovų atleidimo istorijos, kurioje kažkodėl dar nepaviešinti eksministro Raimundo Palaičio aplinkos žaidėjų žaidimai. Jeigu VSD tikrai yra Didysis brolis, tai žino daugiau nei eiliniai būrai.
Susidaro įspūdis, kad prezidentė savo malonės teikimais žaidžia pralaimėtą žaidimą teismais ir teisėsauga nepasitikinčios visuomenės jausmais, dar labiau murkdydama į purvą šiose institucijose dirbančius sąžiningus ir dieviškai kantrius žmones. Todėl apmaudu, net labai pikta, kad įsisenėjusios piktžaizdės negydomos, o darkart panaudojamos viešųjų ryšių akcijoms, skirtoms liudyti Suvereno teisei, kuri įgauna azijietiškos kultūros charakterį.
P. S. Ir vietoje pabaigos – apie tą pačią pedofiliją. „Lytinius nusikaltimus prieš vaikus įvykdo tiek pedofilai, tiek asmenys, turintys kitų psichikos sutrikimų, tiek psichiškai sveiki asmenys, todėl psichologinių gydymo priemonių taikymas tiek bausmės atlikimo metu, tiek po jos būtų tikslingas visiems seksualinę prievartą įvykdžiusiems asmenims. Priemonių taikymas tiek bausmės atlikimo metu, tiek po jos būtų tikslingas visiems seksualinę prievartą įvykdžiusiems asmenims.“
Tai citata iš pernai „Sveikatos mokslų“ žurnale publikuoto Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto tyrimo. Teismo medicinos ekspertai Konstantinas Daškevičius, Jelena Marcinkevičienė, Vilma Joneliūkštienė ir Gediminas Žukauskas tokią išvadą padarė išanalizavę teismo psichiatrijos ekspertizes, atliktas per pastaruosius 17 metų asmenims, padariusiems seksualinius nusikaltimus prieš vaikus ir paauglius.
Negi ir tokio mokslinio tyrimo išvados liks tik šunų lojimas į dangų, buldozerinio teisingumo karavanui einant savo keliu?
* * *
Siūlome ir Tiesos.lt skaitytojams susipažinti su visu K. Daškevičiaus, J. Marcinkevičienės, V.Joneliūkštienės ir G.Žukausko straipsniu – jame atskleista ne tik pedofilija nusikaltusiųjų asmenų sociopsichologinis portretas bei tokio pobūdžio nusikalstamos veikos motyvai, bet ir sisteminės ydos užkardinant ir tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/susipykau-su-prezidente-pamaloninusia-pedofila).
* * *
Tiesos.lt redakcijos komentaras. Tekstą rengiant publikuoti Prezidentūra išplatino pranešimą, kad Respublikos prezidentės dekretas dėl malonės suteikimo Artemijui Isačenkai atšaukiamas. „Paaiškėjus, kad Malonės komisijai ir šalies vadovei buvo pateikta netiksli, nepilna ir klaidinanti informacija apie šį asmenį ir jo padarytas nusikalstamas veikas, jis negali būti atleistas nuo likusios bausmės. Dėl šio atvejo Prezidento kanceliarijoje atliekamas tarnybinis tyrimas“, – skelbia Prezidentės spaudos tarnyba.
Kaip praneša DELFI.lt, „malonės komisijai medžiagą rengiančios kanceliarijos specialistės padarė klaidą nurodydamos nusikaltimą, už kurį yra teistas malonės prašantis asmuo – vietoje „seksualinis prievartavimas“ įrašydamos „turto prievartavimas“. Svarbiausia, kad klaida pastebėta ir ištaisyta laiku, dekretui dėl malonės suteikimo dar neįsigaliojus. Prie to prisidėjo ir kolegų žurnalistų operatyvumas. Kanceliarijoje dėl šio atvejo atliekamas tarnybinis tyrimas“, – sakoma šeštadienį DELFI žurnalistams pateiktame prezidentės kanceliarijos komentare.
Akivaizdu – pats paaiškinimas, kodėl įvyko tokia klaida, stulbina ne ką mažiau nei pats malonės suteikimas pedofilui prievartautojui – juk taip netiesiogiai pasakoma, kad kažin ar ši institucija yra adekvati? Ką kita gali manyti piliečiai, jei kanceliarijos darbuotojai, rengiantys medžiagą Malonės komisijai, daro tokais klaidas ir jas pastebi tik žurnalistai, o ne šią komisiją sudarantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento vyriausiasis patarėjas teisės klausimais, Respublikos Prezidento patarėjas teisės klausimais, Lietuvos teisininkų draugijos atstovas, Lietuvos kalinių globos draugijos atstovas, Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos atstovas?
Toks „paaiškinimas“ juk reiškia ir tai, kad prezidentės vadovaujama Malonės komisija savo sprendimus priima net nesusipažinusi su pačiomis bylomis, t.y. neatlieka savo pareigų ir savo darbą daro nesąžiningai. Tad piliečiams kyla pagrįstas klausimas, ar kiti šios komisijos sprendimai yra adekvatūs? Ką kita galima manyti ir apie pačią prezidentę, jei ji turi tokią komandą ir jei ji, sakykim, tegul ir netyčine klaida gali būti įvelta į tokius sprendimus? Ir kaip tokiomis aplinkybėmis manyti, kad ji ir yra toji „paskutinė tiesos, humanizmo institucija“, siekianti „suderinti gailestingumo ir teisingumo nuostatas“?
Toks kontraversiškas prezidentės ir Malonės komisijos sprendimas ne vienintelis – pernai pavasarį visuomenę sujaudino žinia, kad prezidentė savo dekretu suteikė malonę Justinui Butai, kuris už 1995-ųjų rudenį Šiauliuose įvykdytą banko „Hermis“ apsaugos darbuotojo Lino Žuko nužudymą ir plėšimą buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Kaip rašė alfa.lt, šią bausmę pakeitusi laisvės atėmimu dvidešimt penkeriems metams prezidentė privertė nužudytojo artimuosius, bylą tyrusius pareigūnus ir paprastus piliečius suabejoti „prezidentės sveika nuovoka ir apskritai teisingumu šalyje“. „Tai spjūvis mums į veidą“, – taip tuomet kalbėjo aukos artimieji.
Kyla ir kitas klausimas: kiek panašių, tačiau žurnalistų nepastebėtų klaidų yra padariusi Malonės komisija ir Respublikos prezidentė?