Knygnešys Martynas Survila ir Ona Survilienė. Apie 1899 m.
„…Pakelėje vėjas ant Knygnešio paminklo atskraidino
Baltą obels žiedą…
– Tai reiškia nemirtingumą. – ištarė Mokytojas.
– O ką reiškia žodis:“Knygnešys“?- paklausė Anūkas.
– Kaip elementorius. Nebūtų Knygnešio-nebūtų lietuviškos knygos.“
(Iš poemos „Sakmė apie Knygnešį ir raudonąją rykštę“. )
„Ką reiškia lietuviui jo asmens liudijimas? Lietuviškas pasas?“ nenuostabu, jog šie dokumentai vis labiau mumyse susireikšmina. Jų vertė dvasiškai auga ir stiprėja… Galbūt tai nulemia pažintis su senaisiais archyvais, kur užfiksuotas skausmingas tautos kelias į prigimtinio Žodžio išsaugojimą. Nė viena tauta nėra praėjusi tokius kryžiaus kelius dėl savo raštijos išlaikymo, kaip lietuviai. Knygnešio reikšmės niekas pasaulyje nesupranta taip, kaip ją suprantame mes.
Artėjant „Lietuvos Knygnešio“ dienai atsiverčiu archyvuose surnktos medžiagos kopijas apie savo senelį Knygnešį Martyną SURVILĄ…
Jis savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti, todėl KGB archyvų protokoluose prie Jo pavardės išskirtinai pažymėta: „raštingas“.
Supraskime – tai žodžio: „pavojingas“ lygiavertis sinonimas.
Senelio sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias – patogi geografinė vietovė knygnešystei vystyti…
Tą patvirtina prof. Antanas Tyla studijoje „Garšvų knygnešių draugija“, kur įdėtas ir to kelio žemėlapis.
Trisdešimtmetis Martynas Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo – gabenti iš Prūsų lietuviškas knygas. Pirmasis rašytinis šaltinis, kurį Lietuvos archyvuose radau, jog mano Senelis minimas kaip KNYGNEŠYS – buvo J. Sakalausko prisiminimai apie škaplierninką Stanislovą Neteckį. Autorius rašė: „… paskui knygas ir ką tik jis reikalavo Neteckiui ėmė nešioti knygnešys Martynas Survila…“J. Sakalausko prisiminimuose sudomino kiti iškalbūs faktai:
„1886 metų rugsėjo mėnesį su Neteckiu užsukome Tilžėje į Otono Mauderodės spaustuvę, spausdinusią lietuviškas knygas lotyvišku šriftu Didžiajai Lietuvai… Neteckis prisipirko maldaknygių, o aš už 25-kis rublius visokių knygučių ir laikraščių. Visą savo pirkinį nusiuntėme į Viešvilę pas kunigą, iš kur Martynas Survila, gyv. Varnaičiuose, Gaurės parapijoje visas knygas pernešė per sieną…“
Mažosios Lietuvos patriotas Martynas Jankus savo prisiminimuose rašė: „Apie 1884 metus, kuomet man pasisekė maldų knygas papiginti, tai pasirodė pas mane kaip pirmi knygų “ kontrabandininkai“ Bieliakas (J.Bielinis), M. Survila, Kazanauskas…“
Iš Senelio bendražygių prisiminimų matyti keliai, kuriais pėsčias ar važiuotas su daraša kumelike jis keliaudavo ir kokie pavojai lydėdavo. Suradau bylas apie Senelio areštus už draudžiamos lietuviškos literatūros gabenimą.
Pirmą kartą Senelis caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje1887 metų lapkričio mėnesį ir teisiamas Kauno gubernijos teisme. 1893 metais balandžio 19 d. Lietuvos pasienyje, areštavus bendražygį A. Diksą, buvo išaiškinta, jog 45-kios lietuviškos knygos buvo nešamos M. Survilos užsakymu. Aprašytas epizodas, kad M. Survilos ryšuliuose rastas Adomo Žeimio leidinys, išleistas Tilžėje: „Maskolių nedorybės Kražiuose 1893“. Tai jau pavojingi politinio pasipriešinimo ženklai, už ką režimas Seneliui atleisti negalėjo!.. Daugiausia M. Survilos kuprinėje gulėjo mokymui skirtos knygelės: „Naujas lementorius su abrozėliais (Tilžė,1899“), maldaknyges, „Varpas“, „Baltasis erelis“ ir kt.
1894 metais žandarai pradėjo Kauno gubernijos teisme šešias bylas. Viena iš jų – M. Survilai, nuteisiant jį atsėdėti Archangelsko kalėjime…
Caro kareiviai siautėjo. Prie Prūsijos sienos tankiai sustatyta sargyba buvo žiauri, knygnešių namuose nuolat daromos kratos.
„…1899 m. spalio 8 dieną Pasienio žandarmerija darė kratą knygnešio M. Survilos namuose ir surado 20 lietuviškų knygų… Survila buvo suimtas, o 1899 gruodžio 1 d. įvykęs teismas nubaudė pinigine bauda ir areštu. 1900 metų liepą caro paliepimu M. Survila ištremtas…į Rygą.“
…Byloje Nr. 382. atskleidžiamos M. Survilos arešto aplinkybės. Joje 189 puslapiai su užrašais: „slaptai“. Pirmame puslapyje sukreivotas muitinės žandaro protokolas: „1895-tų metų spalio 28 dieną buvau nedideliame pasienio poste už 20 varstų nuo Jurbarko. Pasienio apsaugos valdininkai pastebėjo žmones einančius nuo Prūsijos. Susidūrę su pasieniečiais… palikę šešis ryšulius jie pabėgo atgal į Prūsiją…“ Buvo išaiškinta, kas buvo tie žmonės ir kokį turtą (apie 2000 įvairiausių lietuviškų leidinių ) nešėsi. Byloje užfiksuota, kad visi šie vyrai spaudą iš Prūsų nešė aktyvaus knygnešio M. Survilos vadovaujami.
… 1901 metais liepos 7 dieną knygnešį Survilą vėl areštavo.
Namuose padarė kratą, tardė Tauragės dabuoklėje, po to perkėlė į Kauno kalėjimą. 1899 m. M. Survilos bylos Tauragės tardymo daboklės protokoluose rašoma: „Martynas Survila, Adomo, 42-jų metų amžiaus, gimęs Varnaičių kaime,.. Ten pat ir gyvena. Žemdirbys… Raštingas. Turi tris sūnus ir tris dukteris. Įvykdytas grupinis nusikaltimas…
… apklaustas kaip kaltinamasis,Survila savęs kaltu nepripažino…“
1902 m. vasario 13 d. iš Justicijos ministerijos ypatingųjų bylų kanceriarijos atėjo žinia: „ M. Survila nuteistas šešis mėnesius kalėti, o baigus bausmę, uždrausta dvejus metus gyventi sostinėje Sankt Peterburge bei gubernijoje:
1902 m. spalio 23 d.
p. Vilniaus teismo prokurorui,
„…turiu garbės pranešti Jūsų didenybei, kad kaltinamasis valstybiniu nusikaltimu M. Survila, reikalaujant vyriausiajai kalėjimo valdybai (š.m. kovo 10 d. Rašto Nr, 287 ), 1902 m. birželio 1 d. iš Kauno kalėjimo etapu išsiųstas Sankt Peterburgo miesto komendanto dispozicijon, į Sankt Peterburgo miesto vienučių kalėjimą…“
Taigi, atlikęs bausmę, Survila buvo ištremtas į Jakaterinoslavsko guberniją.
Apie laikotarpius Rusijos kalėjimuose paliudija žemietis knygnešystės rėmėjas O. Bubėnas…(Byla KGB archyve: L.C.V.I.A. M. )
1902 m. Survilos tremtis paskutinė. Susumavus kalėjimų laiką, mano Senelis caro kalėjimuose kalėjo 7 metus. Neatsistebiu senelės Onos Survilienės pasiaukojimu vienai su 6 vaikais tvarkyti visus ūkio darbus!
Perskaičiusi Martyno Survilos bylas, įsitikinau, jog galiu Seneliu didžiuotis: nei vienoje byloje nebuvo įrašo, kad jis ką nors iš savo bendražygių išdavė, o kuprinėse be lietuviškų knygų nieko daugiau irgi nebuvo rasta. Reiškia, neturime tikėti sovietinių koloborantų (net šiandien!) tebeskleidžiama propaganda, kad knygnešiai „buvo spekuliantai ir alkoholikai“… ir Knygnešių vardą įamžinti nereikia.
„Lietuvių spaudos draudimo metai (1864- 1904 ) į mūsų istoriją įėjo kaip tautinės priespaudos įvaizdis, o knygnešiai – kaip pasišventusių kovotojų dėl savosios demokratinės kultūros sintezė ir simbolis,“ – rašoma P. Rusecko „Knygnešys“ fotoleidinyje, (1992 m., Valstybinis LC. )
Šiandieniniėje Lietuvos politinėje kultūroje pirmosios Lietuvos valstybės kūrimo reikšmė yra neatskiriamai susijusi su 1863-jų metų sukilimu, kurio Jubiliejų šiais metais švenčiame, ir pasiaukojančia Lietuvos Knygnešių veikla.
Vakaras LRS salėje 2012m. gegužės 31d. tema: “Knygnešystės atspindžiai poezijoje ir ekrane.”
Knygnešio Martyno Survilos vardinė premija įteikiama rašytojui V. Aleknai už knygą “Raseiniu gimnazija.”
Nuotr.: Janina Survilaitė premija iteikia rašytojo našlei L. Aleknienei. Šalia Lietuvos Knygnešio draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė.