Įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke Ukmergės rajone Vidiškių seniūnijoje Kadrėnų kaime 2022 m. liepos 23 d. vyko kasmetinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė. Šį kartą ji buvo skirta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-mečiui paminėti ir vyskupo Jono Kaunecko knygai „Prieš visus vėjus“ pristatyti.
Šventės dalyviai aplankė prie Ukmergės esančias Dukstynos kapines, kuriose amžino poilsio atgulė monsinjoras A. Svarinskas (1925 01 21 – 2014 07 17). Po to Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke apaštalinis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius (Petar Antun RAJIČ), dalyvaujant kardinolams, vyskupams ir kunigams, aukojo Šv. Mišias.
Pasibaigus Šv. Mišioms renginio vadovė Albina Saladūnaitė priminė mons. A. Svarinską, kuris sėdėdamas lageryje jau planavo Lietuvos ateitį, svajojo apie paminklus partizanams, nors dar jokio laisvės proveržio nebuvo. Vadovė priminė šiais metais per visą Lietuvą minimus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 50-mečio minėjimus. Pavadino tai iš stebuklų srities, nes kaip kitaip sveiku protu galima paaiškinti, kai 1972 m. pradėta leisti Kronika, surinkus žinias apie katalikų ir kunigų persekiojimus, jos buvo perduotos plačiam pasauliui, nors atrodė, kad per sovietų geležinę uždangą ir uodas neperskris.
Pakviestas kalbėti Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, kurio dėka šis partizanų parkas gyvuoja, pasakė, kad tikriausia mons. A. Svarinskas džiaugiasi iš aukštybių matydamas šią surengtą šventę. Priminė monsinjoro sakytus žodžius: „Svarbu, kad mūsų partizanų, laisvės gynėjų nuveiktus žygdarbius mes prisimintume, kad čia rinktųsi žmonės, dainuotų, muzikuotų ir taip liudytų tą labai svarbų dalyką, kad neužtenka vien tikėti ir turėti tikėjimą širdyje, reikia kasdien tą tikėjimą liudyti savo darbais.“
Ukmergės kraštotyros muziejaus darbuotoja Benita Kaselytė perskaitė muziejaus parengtą pranešimą apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ veiklą Lietuvoje ir Ukmergės krašte. „Beskaitant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmąjį numerį, kuris tiesiog mane pavergė ir pasidarė aišku, kad pavergtoje Lietuvoje prasidėjo naujas kovos su komunizmu laikotarpis. Slaptai pogrindyje leidžiamu rašytu žodžiu, iškeliant okupantų nusikaltimus į viešumą, kad būtų žinomi Lietuvai ir pasauliui“, – taip mons. A. Svarinskas apibūdino pirmąjį pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numerį, kuris buvo išleistas 1972 m. kovo 19 d. Minint leidinio 50-metį 2022 m. buvo paskelbti Lietuvos Katalikų Bažnyčios metais. Šis leidinys griežtos cenzūros, propagandos, laisvos spaudos draudimo sąlygomis buvo platinamas net 17 metų ir išėjo 81 Kronikos numeris. Katalikų Kronika neaplenkė ir Ukmergės krašto, minint šiose apylinkėse nutikusius įvykius. Jie buvo aprašyti net 16-oje Kronikos numerių. Kronikos puslapiuose atsispindėjo Kadrėnuose, tuometiniame Deltuvos valsčiuje, gimusio mons. A. Svarinsko laiškai, įkvėpę Kronikos skaitytojus toliau tęsti kovą laisvės link ir nešti krikščionišką žodį. Ukmergės krašte Jakutiškių kaime gimusi vienuolė Monika Gavėnaitė, net ir po gausybės tardymų bei kratų nenustojo dauginti ir platinti pogrindžio spaudos. Ši neišblėstanti tikinčiųjų dvasia suteikė jėgų gyvuoti Kronikai, kuri, pasak mons. A. Svarinsko, Lietuvą yra privedusi prie nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius priminė, kad kai jam 1983 m. buvo sudaryta 23 tomų byla, leido paskaityti, kokius nusikaltimus yra padaręs: „Beskaitant KGB pulkininkas Rainys pasakė, kad buvai laimingas avantiūristas. Todėl, kad gerai žinojai, ką darai ir kad turėjai pagalbininkus, kurie pamėlynavę gynėsi, kad tavęs nepažįsta ir kad tu jiems nieko nedavei.“ Kardinolas dar pacitavo KGB kapitono Kazlausko 1980 m. parašytą raštą, iš kurio matyti, kad kagėbistai skundžiasi, jog pokario metais turėję geresnę agentūrą, o dabar esą neturi agentų, kurie prieitų prie pogrindinės spaudos leidėjų. Pradėjęs leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ kardinolas nebuvęs koks nors drąsuolis, ar išmintingesnis už kitus: „Kažkam kažką reikėjo daryti. Dėl „Kronikos“ atsiradimo kalta tik sovietinė sistema.“
Kardinolas prisiminė, kaip Seirijuose lankydamas pirmąją klasę ir eidamas į mokyklą matydavo turgaus aikštėje numestus nužudytus partizanus. Jie buvę pažįstami, naktį užeidavę pavalgyti. Tai jie, paaukoję savo gyvybes už Lietuvą ir Bažnyčią, yra didžiausi didvyriai. Pasak kardinolo, bėgant metams ta laisvės dvasia nepranyko, o vis plito, ko galbūt nesitikėjome. Jis pats turėjęs mintį, kad jei Dievas laimins, gal kokius 2-3 metus „Kroniką“ leisti pasiseks. Juk puikiai žinojome, kiek yra informatorių ir kitų kolaborantų, todėl išsilaikyti ilgiau atrodė nėra galimybių. „Kronika“ ėjo 17 metų, o 11 metų prie to prisidėjo ir kardinolas.
„Tai buvo nelengvi metai, tačiau jautėme Apvaizdos globą, vedusią į priekį,“ – teigė kardinolas. Pasak jo, sunkiausia buvo ištverti, labai skaudu būdavę širdyje, kai vieną po kito areštuodavo ir nuteisdavo prie „Kronikos“ leidimo ir platinimo prisidėjusius žmones. Dar daug jų nežinome ir nei istorikai jų neatskleis, nei muziejuose apie juos nerasime medžiagos, nes tai buvę paprasti, tylūs, kuklūs žmonės, darę, ką galėję ir padėję, kuo sugebėję.
Kardinolas sakė, kad kai ėjo „Kronika“ tikrai niekas nesvajojo, kad po 20 metų Lietuva bus laisva, nors tikėjosi, kad kada nors tikrai taip atsitiks. Baigdamas kardinolas teigė, kad šiandien Lietuva yra pavojingesnėje padėtyje, negu buvo prieš 50 metų, nes tada žinojome, kas yra priešai, ką reikia daryti, kaip kovoti už laisvę. „Šiandien daugelis mąsto tik apie duoną, pramogas ir nemato ar nenori matyti, kaip iš žmonių atimama laisvė. Jei neliks katalikiškos šeimos, jei žmonių širdyse nebus tvirto tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, Lietuvos laukia sunkus metas. Manau, kad Istorijos vadovas yra Viešpats, o praėjus kuriam laikui daugelis atsipeikės ir Lietuva nežus, – teigė kardinolas.
„Džiaugiamės nepakeičiamu, nepamainomu Ukmergės parko dvasios – partizanų dvasios globėju, mons. A. Svarinsko darbų tęsėju mūsų vyskupu Jonu Kaunecku. Ką tik prieš savaitę pasirodžiusi jo knyga, kurios pavadinimas „Prieš visus vėjus“ apibūdina visą žmogaus gyvenimą. Knyga – tai Lietuvos istorija, kuri ėjo per vyskupo J. Kaunecko gyvenimą. Tai Jonuko iš Trajoniškio per melioratoriaus gyvenimą ir darbus, per Kunigų seminariją, per kunigystę Žemaitijoje ir pagaliau sugrįžimą pas aukštaičius. Jei ne prakilnioji mecenatystė, ši knyga nebūtų išvydusi šviesos be dr. Prano Kiznio paramos fondo,“ – kalbėjo renginio vedėja A. Saladūnaitė prieš pakviesdama kalbėti dr. Liną Šulcienę.
2020 m. popiežius Pranciškus žinioje, skirtoje pasaulinei komunikavimo priemonių dienai, rašo: „Mums reikia gerų istorijų, ugdančių, padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn. Istorijų, kurios iškeltų į šviesą mūsų būties šviesą. Mums reikia kurti ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius. Mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį, atskleistų nepastebimą kasdieninį heroizmą, pasakojimo, kuris geba žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu. Žmonija nusipelnė tokių pasakojimų, kurie atitinka lygmenį ir į kurią ją pakėlė Jėzus.“
„Šiandien aš noriu pristatyti tokį pasakojimą, kuriam būdingos visos čia minėtos savybės. Jis iškelia į būties tiesą, nes padeda atrasti šaknis. Ir todėl, kad iškelia į būties tiesą, jis teikia jėgų drauge eiti pirmyn. Knyga kalba apie mumyse gyvenantį grožį. Ji atskleidžia kasdieninį heroizmą ir ugdo,“ – teigė dr. Lina Šulcienė. Ji pabrėžė, kad vyskupas J. Kauneckas į pasaulį ir įvykius žvelgia su tėvišku švelnumu. Knygoje daug atviros širdies teksto, kuris leidžia ją priskirti tokioms knygoms, kaip Šventojo Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“.
„Dieve, kaip pirštinę išverčiau savo gyvenimą, kad ne tik Tu teistum, bet kad teistų ir žmonės,“ – rašo vyskupas. Ir rašo atvirai apie viską: save ir savo šeimą, jautriausius, rodos, slėptinus ir giluminius vidinius dalykus, apie mokyklą, kunigus, vyskupus, bažnyčios gyvenimą. Kai jam 16-mečiui kilo protestas prieš Dievą dėl gyvenimo neteisingumo, kai po savaitę be duonos kąsnio gyvendavo, kai nuo bado akyse būdavo žalia, burnojo širdyje ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Ir jau kitą akimirką, apstulbintas žmogiško gerumo, kai čia pat jo akyse mergaitė su kryželiu ant kaklo paliudijo artimo meilę vargingam žmogui–elgetai, sąmoningai apsisprendė dėl kunigiško pašaukimo.
Dr. L. Šulcienė atskleidžia knygoje parašytas giliausias sielos patirtis bendravimu su šventaisiais, kaip 16-metį Jonuką Panevėžio katedroje paveikė pažintis su Štuthofo kankiniu kunigu Alfonsu Lipniūnu: „Tada aš, moksleivis, būsimas melioratorius vis ateidavau Panevėžyje į Jo ir mano katedrą. Ir vis klūpėjau ar stovėjau už paskutinio pilioriaus dešinėje pusėje. Ir ar ne Jis mane pamatė? Jei ne Jis, tai jo dvasia.“ Panevėžio vienuolės davė jam keleto lapelių brošiūrėlę su kunigo A. Lipniūno tekstu: „Ir trenkė man Jo žodis, šauktas iš Šv. Jonų bažnyčios sakyklos Vilniuje: „Iki šiol Lietuvos jaunimo niekas nenupirko. Nei už lašinius, nei už tabaką, nei už degtinę. Nenupirks ir dabar.“ Savo giliausią kunigystės troškimą Jonukas patikėjo kunigui A. Lipniūnui.
J. Kauneckas kunigu tapo būdamas 39 metų. Seminarijos durys jam atsivėrė tik 34-rių, o iki tol: „Neišpildytas pašaukimas kaip kokiu bizūnu ginė ir ginė iš vienos vietos į kitą, nepaliko ramybėje. Per 14 darbo metų melioracijoje devynis kartus prašymai atleisti iš darbo. To meto ryškiausias suvokimas – visur esu ne savo vietoje.“
„Taigi skaitome dvasinio gyvenimo pamokas, nes ši knyga gali būti laikoma dvasinio ugdymo vadovu. Pirmiausia per aprašytas savo ir kitų žmonių gyvenimo istorijas, gyvenimo pavydžius, – sako dr. L. Šulcienė. Ypač šiltai vyskupas kalba apie savo mamytę, tėtę, dėdę, seserį Stasę ir kitus, šalia jo esančius.
Kai J. Kauneckas buvo įrašytas kandidatu į vyskupus ir tai tik atsarginiu, vargiai kas tikėjo, kad gali juo tapti, buvo mažiausiai tikėtinas vyskupas. O knygos pabaigoje rašo: „Taip, negalvojau būt vyskupu… man iš tiesų nerūpėjo būti vyskupu. Man reikėjo būti žmogumi (tiek mačius nežmonių), man reikėjo tiesos… Ar troškau tos vyskupo garbės? Noriu dabar verkdamas šaukti: ne, ne ir ne!“
Baigdama dr. L. Šulcienė sakė: „Todėl taiklu, kad vyskupas save vadina melioratoriumi. Lotyniškai „Meliorato“ yra tas, kuris daro žemę geresnę. Iš esmės, kuris gerina, kuris daro geresniu. Jis tikrai yra melioratorius. Ne tik savo gyvenimu, bet ir šia knyga.“
Kaipgi iš tikrųjų skamba vyskupo J. Kaunecko parašyti žodžiai, Panevėžio teatro aktorius Albinas Keleris tai perteikė skaitydamas iš knygos pasirinktus tekstus, vieną iš skyriaus „Melioratorius“.
„Šitaip išgrojamas gyvenimas, kurio daug mūsų vyskupo knygoje,“ – taip apie Andriaus Pleškūno grojamą altu/viola raudą, kuri gražiai įsikomponavo į kalbėtojų ratą, atsiliepė renginio vedėja A. Saladūnaitė.
„Labai simboliška, kad ši knyga pasirodė tada, kada minime Kronikos 50-ties metų jubiliejų. Ta knyga tarsi papildo jubiliejų“, – kalbėjo kunigas Nerijus Pipiras. Jam skaitant dar tik rankraščius, įstrigo tie žmogaus žingsniai, einantys sunkūs per gruodą, per sustingusias vagas, vienišo žmogaus žvilgsnis į tai, kas buvo, ko nebėra ir kas dar galėtų būti. Skaitydamas knygą kunigas įsivaizduoja M. Valančių, keliaujantį iš pirkios į pirkelę, A. Baranauską apgiedantį gamtos grožybes ir tarsi senelį su Lietuva amžiams pasiliekantį Maironį. Vyskupas keliauja ne vien tik per gimtąsias vietas, ne tik per savo gyvenimo faktus, bet tarsi per visą Lietuvą tokią, kokią galima atpažinti. Būtent dabar – tuštėjančią, kenčiančią ir tuo gražią, nepakartojamą. Tikrai atsiras klausiančių, kam reikia tų žodžių, ištartų tuščiuose laukuose, kam reikia tų žingsnių per arimą, per šaltį, per gruodą, kam reikia tos praeities. Ne vienam atrodys, kad tai gal ir banalu ir nereikalinga. Juk viską galima pasiekti šiuolaikiškiau, moderniau, lipant per kitų galvas ir panašiai. Tačiau Viešpats ko gero tam ir paruošia dirvą, kad galėtum, rodos, tik berti sėklą, tik kalbėti, tik eiti. Tuo ir įdomi istorija žmogaus, o kartu ir istorija Tėvynės.
Klaidingas įsitikinimas, jog žmogus tik dulkė, nuo kurio niekas nepriklauso. Nors ir maži esame, tačiau galime kurti unikalią istoriją ne vien savo, bet ir Tėvynės, ir Europos, ir viso pasaulio. Ir tai galima padaryti, rodos, tik keliaudami per tuos pačius arimus ir dirvonus.
Šiandien reikia eiti per moralinius arimus, kurie atrodo kadaise ir praplėšti, tačiau šiandien sustingę ir sušalę nuo vartotojiškumo šaknų. Ir jei per tas vietas niekas nepraeis šiandien ir dabar, jos liks negyvos.
Kunigui įstrigo knygos pabaiga, tarsi sakoma, kad knyga ir istorija baigiasi. Tačiau ar vyskupas gali tylėti? Ir pataria dar truputį, dar šiek tiek netylėti, dar pabūti tuo šaukiančiu akmeniu, kurio taip ypatingai šios dienos Lietuvai reikia.
Kalbėdamas apie vyskupo J. Kaunecko knygą Vilniaus universiteto doktorantas Vytautas Sinica prašo atkreipti dėmesį į užsirašytas citatas, kurias jis skaitys ir vadina jas raktinėmis. Viena iš jų: „Ir pajusti, ar buvau tas, kokio manęs protėviai laukė?..“ Turi turėti tokį stiprų ryšį su praeitimi, su istorija, su tuo, kas buvo, kad savęs taip paklaustum: ne kokio aš savęs noriu, kaip aš noriu taip dabar save ir sukursiu, ar aš toks, kokio manęs protėviai laukė?
Pačią vyskupo knygą doktorantas vadina begalinio grožio knyga. Bet ne kaip banalaus, bet tokio grožio, kuris atsiskleidžia gyvenimo siaube. Knygoje labai daug kančios žmonių, kurie gyveno labai sunkiai, kurie pasiekę tam tikras ribas, kurios juos išbando ir parodo, kokie jie žmonės. Ir tose situacijose vyskupas mato labai daug, būtent jose skleidžiasi tikras žmoniškumas.
„Retai rasi knygą, kurioje skleidžiasi tiek meilių,“ – teigia doktorantas. Pirmiausia tai meilė žemei. Kas gi taip gražiai rašytų apie gimtus dirvonus. Meilė mamai, tėvui. Meilė Tėvynei. Meilė Dievui. Dar meilė dorybei ir tam nusidėjėliui, kuris jos vis neranda.
„Atmintis, išsaugojimas ateičiai to, kas buvo, yra vienas svarbiausių dalykų šiandien. Kad tik nebūtų perrašyta istorija, kad nebūtų apversta aukštyn kojomis,“ – apibūdino vyskupo norą V. Sinica.
Po visų pasisakymų renginio vedėjos paklaustas, ar dar turi ką pasakyti, vyskupas J. Kauneckas ištarė, kad jis yra paprastas kaimo vaikas, nesvarbu, kad tapo vyskupu ir kad nereikėjo taip išgirti jo knygos ir žavėtis skaitomomis citatomis. Jo, kaip kunigo dvasią, labai kėlė Eucharistijos bičiuliai Telšiuose, tad pamatęs kai kuriuos iš jų atvykusius, paprašė kartu užtraukti dainą, kurios vieną posmą ir pats padainavo: „Aš nekenčiu vėliavos raudonos/ penkiakampės žvaigždės kruvinos/ aš tik gerbiu lietuvišką Vytį/ ir trispalvę vėliavą tautos.“
Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventę menine programa papuošė Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė). Pasigrožėję dainomis renginio dalyviai dar nesiskirstė, dalijosi įspūdžiais, bendravo su knygos autoriumi vyskupu J. Kaunecku.