Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, profesoriaus, Nacionalinio Susivienijimo pirmininko Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta 2022 metų birželio 3 dieną Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, paminint Sąjūdžio įkūrimo 34 metų sukaktį
Istorijos ratas dar kartą apsisuko. Šio mūsų susitikimo pradžioje nuskambėjo gal būt svarbiausia Lietuvai mintis, kurią Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pasakė poetas Justinas Marcinkevičius. Ta mintis buvo viso jo sąmoningo gyvenimo savastis. Iš tikrųjų tada jis pakartojo tai, ką sakė ir savo didžiosiose dramose. Būtent jose, o ypač „Mindauge“ buvo nuolatos pabrėžiama ir primenama kiekvienam lietuviui – statyti Lietuvą yra nepabaigiamas darbas. Jis suprato, kad kartą pastatyta Lietuva vis dėlto nėra amžina.
Ir tai yra gerai, nes jeigu koks nors politinis darinys staiga taptų amžinas, tada nebereikėtų gal būt svarbiausio ir kilniausio dalyko šiame pasaulyje – žmonių, kurie dirba ir gyvena dėl jo, prireikus jį gina ir nuolatos prisimena, kad laisvė nėra dovana ir dėl laisvės reikia kovoti kiekvieną akimirką. Kartais ta kova priblėsta, tiesiog būna sąlygiškai taikūs ir ramūs net gerovės laikai, kai atrodo, kad visos problemos išspręstos, visiems laikams įplaukta į saugumo, ramybės ir klestėjimo uostą. Ir vis dėl to per visą Lietuvą nuolatos, tarsi banga pakyla ir praeina Sąjūdis. Tai yra mūsų istorijos dėsningumas, nes šita banga kyla tada, kai to saugumo ir gerovės miražas dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsisklaido. Kai kartą surinkta Lietuva beveik subyra į šukes ir galiausiai prieina prie ribos, kai tenka kelti klausimą – būti ar nebūti? Kaip tik prieš 30 metų, tą pačią dieną, buvo suprasta, kad ta akimirka pagaliau atėjo, trauktis nebėra kur ir tiesiog reikia padaryti veiksmą dėl tos Lietuvos. Ir už kelių šimtų metrų nuo čia gimė Sąjūdis. Jis iš tiesų pakeitė Lietuvos likimą, nesvarbu, kad ne taip, kaip daugelis įsivaizdavo.
Bet pamėginkime įsivaizduoti, kas būtų laukę Lietuvos, jeigu tuo metu vykstančioje geopolitinio sukrėtimo, sumaišties ir visko byrėjimo laikotarpiu tauta nebūtų perėmusi bent trumpam likimo į savo rankas. Jeigu jai būtų vadovavę tie, kuriems ta tauta niekada nerūpėjo. Jau 30 metų mes gyvenome taip, kaip gyvenome 50 metų iki Sąjūdžio. Be abejo, išoriškai viskas keičiasi, tačiau iš tikrųjų mes vadovavomės o tiksliau mums buvo brukama nuostata, kad lietuvių tauta eina klestėjimo ir pažangos keliu, kad jos laukia šviesi ateitis, kad ji yra tvirtai ir patikimai apginta ir tereikia kantriai siekti savo tikslo. Prieš 30 metų jau patyrėme, kaip vyksta tokių iliuzijų byrėjimas ir kas tada ištinka žmones, pirmiausia, kas vyksta jų galvose. Tai vadinama sumaištimi, kuri lengvai gali peraugti į pakrikimą, neviltį, galiausiai kapituliaciją. Tai štai šiandien kartojasi tas pats.
Tiesiog šiandien Lietuvoje dar ne visi supranta, kad prieš 100 dienų (koks sutapimas) pasaulis, kuriame manėme, bent jau daug kas tikėjosi, gyvensią dešimtmečius, ar net šimtmečius, pasibaigė. Nei pasaulis, nei Europa, nei Lietuva jau niekada nebebus tokie, kokie buvo. Pirmiausiai mes turime pasakyti tai, ko nedrįsta pasakyti mūsų vedliai ir juos aptarnaujantys propagandistai. Didžioji geopolitinė perspektyva arba projektas, kurį vadinome arba įsivaizdavome esant sklandžiu integravimusi į euroatlantines struktūras, tiesiog išsisėmė ir eižėja per visas siūles. Visiškai akivaizdu, kad šitoje bendrijoje vis labiau skiriasi ir ryškėja du poliai. Taigi pamažu iš ateities ūkanų arba rūko nyra naujo pasaulio kontūrai. Nesigilinant į geopolitinius niuansus, galima pasakyti tiek, kad vieną šitą pasaulį sudarys tai, ką vadiname Senąja Europa. Kitas bus iš kol kas beveik kolonijinės padėties ant kelių besistojantis ir kylantis vadinamasis pokomunistinis Vidurio Europos pasaulis. Pasaulis, kuris vienaip ar kitaip susijungs su anglosaksiškuoju pasauliu. Ir tikėkimės, kad Senoji Europa ir tas naujasis pasaulis vis dėlto sugebės rasti sąlyčio taškus, susivienys į tam tikrą bendriją, nes šiaip ar taip visi priklausome tam, kas vadinama Vakarų civilizacine ir geopolitine erdve.
Tačiau Ukrainos pergalės atveju niekada nebebus taip, kaip buvo 30 metų iki šiol, kai senosios Vakarų Europos valstybės faktiškai diktavo Rytų ir Vidurio Europai. Ištvėrusios ilgų dešimtmečių komunistinę vergiją, paaukojusios dėl laisvės daugybę savo tauriausių ir kilniausių žmonių šios šalys niekada nesutiks gyventi taip toliau. Šitoje naujoje geopolitinėje konfigūracijoje Lietuva, tiksliau jos valdantieji, yra lygiai tokioje pat padėtyje, kokioje buvo jų pirmtakai prieš 30 metų. Negaudami aiškių instrukcijų iš byrančio pasaulio vis dar esamos valdžios jie tiesiog pasimetę taip, kaip buvo pasimetę čia už mūsų nugarų, esančiuose dabartiniuose Vyriausybės rūmuose tūnoję „draugai“. Jie neturėjo ką pasakyti tautai.
Bet Lietuvoje buvo žmonių, kurie ištisus dešimtmečius gyveno pusiau paraštėse. Net tokie žmonės, kaip čia mūsų susirinkimo pradžioje cituotas J. Marcinkevičius, nepaisant jų iškilios padėties, jų žinomumo visuomenei, toje santvarkoje vis tiek liko svetimi. Tiesiog juos teko priimti ir pripažinti pro sukąstus dantis, suprantant, kad jie vis dėlto yra didingos asmenybės. Ir būtent šitie žmonės patraukė ir nuvedė paskui save kitus. O tai, ką rado Sąjūdis tą dieną, buvo stulbinamai panašu į tai, ką regime šiandien. Jis rado ideologinę propagandą, kurios primityvumas ir melagingumas buvo tiesiog šleikščiai ir nepakeliamai koktus. Jis matė iš aukštų tribūnų sklindant melą. Jis matė vadinamųjų visuomenės vadų savimi patenkintus veidus, kurie monotoniškai kartojo kalbas apie vis naujus socializmo statybos laimėjimus ir artėjantį šviesų komunizmo rytojų, kuriame jie patys, bent iš dalies, gal būt gyveno. Sąjūdis rado daugybę žmonių, kurie tada, mažiau nei prieš metus, buvo nuožmiai persekiojami, už visai netoli nuo čia, prie Adomo Mickevičiaus paminklo įvykusį mitingą, kuriame buvo pasakyta paprasčiausia tiesa, kad Lietuva yra nelaisva, okupuota, kad ji pavergta ir kad ji nori laisvės. Ir visa tai reikėjo keisti.
Lygiai taip daug ką reikia keisti mums. Mes šiandien gyvename tokia pat viena tiesa, kuri pirmiausia sklinda iš vadinamojo nacionalinio transliuotojo ir sisteminės žiniasklaidos, kokia sklido iš anuometinės komunistinės „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“. Lygiai taip pat šiandien žmogus gali prarasti socialinę padėtį, statusą, galų gale atsidurti gatvėje kaip ir tada už „neteisingai“ ištartą nuomonę. Be abejo „neteisingai“, kaip tai atrodė vadovaujantiems partijos ir valdžios „draugams“. Tada piktinomės nomenklatūros privilegijomis, prievartiniu darbu kolchozuose į kuriuos veždavo ir studentus.
Ir šiandien dar prisimename, kaip sovietmečiu buvo kuriami kolchozai. Iš pradžių valstiečiai į juos buvo varomi ne tiesmukiškai. Jie buvo apkraunami nepakeliamais mokesčiais, kurių nesumokėjęs valstietis prarasdavo savo ūkelį, ar net būdavo teisiamas už sabotažą. Jūs man pasakykite, kuo šitie priverstiniai mokesčiai skiriasi nuo dirbtinai primesto papildomo mokesčio tiems, kurie tariamai savo noru nesirinks vadinamojo nepriklausomo elektros tiekėjo? Kuo tai skiriasi nuo kolchozinės baudžiavos?
Galiausiai Sąjūdyje mes reikalavome istorinės tiesos. Mes vertėme valdžią pripažinti, kad okupacija buvo, kad buvo Molotovo – Ribentropo paktas. Mes pagaliau nesibaimindami atvirai pradėjome minėti Birželio tremties dieną ir to paties mėnesio Birželio 23 d. sukilimą, ir galėjome laisvai gerbti jų vadus. Manėme, kad visam laikui atsikratėme to melo ir šmeižto, kurį ištisus dešimtmečius apie Lietuvos laisvės kovą pylė sovietinė propaganda. Šiandien gyvename Lietuvoje, kurioje, prisimenantis anuos laikus ir girdintis mūsų laisvės kovos vertinimus, galėtų pasijusti grįžęs į sovietinę Lietuvą. Šiandien Lietuvoje be išlygų vyrauja iš esmės kremlinės istorijos pasakojimas. Ar tai suderinama su orios laisvos tautos, kuri tą birželio dieną pakilo į kovą tam, kad susigrąžintų savo tikrąją istorinę atmintį, samprata? Galų gale su elementariausiu orumu ir saviverte?
Mes buvome verčiami tikėti neįtikėtinais (sau leidžiu žaisti žodžiais) ideologiniais kliedesiais, kurie buvo visiškai nesuderinami ne tik su sveika nuovoka, elementariausiu žmogišku orumu, bet galų gale net ir su mokslu. Kuo šiandien kalbos apie 72 lytis yra nutolusios, arba kuo skiriasi nuo garsiojo Lysenkos laikų „genetikos“? Mes sugrįžtame į laikus, kai genetika buvo skelbiama buržuaziniu pseudomokslu. Iš esmės, kuomet mūsų reikalaujama atsisakyti požiūrio, kad vis dėlto vyro ir moters skirtį lemia pirmiausiai mokslu nustatyti genetiniai ir biologiniai skirtumai. Kas tai yra, jei ne pati nuožmiausia tironijos forma? Baisiausia tironija yra ne ta, kuri prievartauja, žaloja, kartais ir žudo žmogaus kūną. Visais laikais didieji politiniai mąstytojai laikė tironija tą, kuri prievartauja tavo sąžinę. Tironija, kuri verčia tikėti dalykais, kad du plius du yra ne keturi, o tarkime penki, arba šeši. Į tuos laikus mes nejučia, pamažu, tarsi savanoriškai, įsivaizduodami esą laisvi, už tai ir sugrįžome.
Taip kaip buvo pasakyta pradžioje, mes galime čia susirinkti, bet ne todėl, kad mes iš tiesų esame laisvi piliečiai, turintys savo teises. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Mes galime čia susirinkti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios, gimstant Sąjūdžiui, galėjo rinktis jis. Sąjūdis atverdavo vartus į Laisvę ir tiesė į ją kelią todėl, kad jame paprasčiausiai buvo J. Marcinkevičiaus ir jo rango žmonių, kurių moralinis autoritetas vis dėlto neleido net tironiškai valdžiai pasielgti su jais, kaip būtų pasielgta su kitais piliečiais. Ir visiškai dėsninga, kad net jiems esant Sąjūdyje, vis dėlto vienas pirmųjų Sąjūdžio mitingų vyko Vilniuje prie M. Mažvydo bibliotekos, kuriame buvo pareikalauta atšaukti tų pačių partijos „draugų“ nurodymą – uždrausti Lietuvoje mitingus.
Tad noriu pasakyti, kai buvo aptariamas klausimas dėl Sąjūdžio dienos minėjimo, šita galimybė, kad jis bus uždraustas vis dėlto buvo taip pat svarstoma ir imama domėn. Tad noriu pasakyti – jis būtų buvęs uždraustas, ar neuždraustas, jis čia būtų įvykęs. Tiesiog tam atėjo laikas. Ir galiausiai, kas mane labiausia džiugina, kad jūsų čia yra daug. Kai kas gali nusišypsoti.: – „šitą saujelę jūs vadinate daug?“ Lietuvoje jau būta pavyzdžių, kai į mitingus susirenka bent keli tūkstančiai žmonių. Todėl jaučiu savo pareigą aiškiai parodyti ir net pabrėžti skirtumą.
Vienas dalykas yra pažadinus teisėtą ir pagrįstą žmonių pyktį surinkti minią, kuri yra pirmiausia drąsi, būtent todėl, kad jų yra daug. Tikroji drąsa gimsta tada, kai žmogus, būdamas vienas su savimi, su savo protu ir sąžine apsisprendžia būti laisvas. Štai kodėl pirmieji Sąjūdžio mitingai buvo tokie, kaip šis. Atsirado saujelė žmonių, kurie apsisprendė ir kantriai atkakliai ėjo, ėjo ir ėjo. Ir pamažu įžiebė drąsos žiburėlį širdyse, kuriose jis buvo priblėsęs, gal būt beveik užgesęs. Galima suprasti, kodėl šiandien Lietuvoje žmonės taip nedrąsiai eina į mitingus. Todėl, kad gyvename šalyje, kurioje baimės yra ne mažiau, gal būt net daugiau, negu tą dieną prieš šiek tiek daugiau, nei tris dešimtmečius. Tai yra skaudi tiesa, bet apie tai reikia pradėti atvirai kalbėti. O ką reiškia kiekvieno apsisprendimas? Kai prie mūsų čia esančių prisijungs dar vienas, kitas, trečias, dešimtas. Ką jis iš tikrųjų jaus tomis akimirkomis? Pasakysiu taip – tą akimirką, kai žmogus apsispręs prisijungti, nepabijos ateiti čia, ta akimirka reikš, kad jis savo sielos ir širdies gelmėse atgimė Laisvei ir Lietuvai.
Ačiū už dėmesį!