Pamąstymai apie Tėvynę ir palinkėjimai naujajai valdžiai
Kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku buvo išrinktas ne Algirdas Brazauskas, o Vytautas Landsbergis, filosofas Arvydas Juozaitis parašė daug triukšmo tuomet sukėlusį straipsnį „Istorinė klaida“. Nuo tų dienų praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams, galime teigti, kad ne tada, o vėliau buvo pradėtos daryti esminės istorinės „klaidos“. Jas darė tiek V. Landsbergio, tiek A. Brazausko vadovaujami politikai – vieni tas „klaidas“ pradėdavo, kiti jas sėkmingai užbaigdavo. O blogiausia, kad tos „klaidos“ tebedaromos ir šiandien.
Nepriklausomą Lietuvą atkūrėme todėl, kad norėjome būti savo žemės šeimininkai, savarankiškai tvarkytis savo valstybėje, pasiturimai gyventi, puoselėti savo gamtą, kalbą, papročius, religiją. Bet ar taip įvyko? Kad taip įvyktų, reikalinga stipri valstybė, kurios pagrindą sudarytų sąmoningi, laimingi ir savo gimtąją žemę mylintys žmonės. Jei tauta nevaldo savo žemės, jei praranda savo žmones, o jų vietą užima svetimi, tai nėra ir negali būti valstybės – kaip nėra Palestinos valstybės, nes palestiniečiai prarado savo žemę, kaip nebėra Prūsijos, nes Prūsija prarado savo žmones. Žemė ir žmonės sudaro valstybės pagrindą.
Pirmiausia turime sustabdyti Lietuvos žmonių išnaudojimą
Viena iš istorinių klaidų buvo padaryta tada, kai užsienio juridiniams asmenims buvo leista pirkti Lietuvos žemę, kita – kai LR Seimo nariai pakeitė Konstituciją, kad Lietuvos žemė gali būti parduodama užsieniečiams. Kad lietuviai, sena žemdirbių tauta, ryžtųsi parduoti protėvių žemę, jų pasaulėžiūroje ir realiame gyvenime turi įvykti dramatiškų pokyčių. Taip ir įvyko: du dešimtmečius jie buvo niekinami, skurdinami, demoralizuojami, jų vaikai “išvaryti” į miestus ir užsienius. Ir vis tiek dar ne viskas sunaikinta. Pasaulinio bankininkų klano dirbtinai sukeltos ekonominės krizės akivaizdoje išaiškėjo, kad 20 metų sąmoningai ir metodiškai naikintas Lietuvos žemės ūkis vis vien tebėra eksporto lyderis.
Ar kas nors išdrįstų pasakyti, kad mūsų žmonės yra tingūs, kad dirba mažiau negu Vakarų europiečiai? Dirbame nuo aušros iki sutemų, bet nesuduriame galo su galu, nes esame išnaudojami ir savų, ir svetimų. Ir tą Lietuvos žmonių išnaudojimą toleruoja mūsų visų išrinkta Lietuvos valdžia. Todėl ir bėgame iš Lietuvos kasmet dešimtimis tūkstančių. Norėdami sustabdyti emigraciją, pirmiausia turime sustabdyti Lietuvos žmonių išnaudojimą. Lietuvos žmonės yra išnaudojami tiek tėvynėje, tiek užsienyje, kur jie dirba nekvalifikuotą ir palyginti menkai mokamą darbą. Transnacionalinėms korporacijoms tai labai paranku, nes mes taikiai atlaisviname teritoriją jų veiklos plėtrai ir tampame pigia darbo jėga užsienyje. O į Lietuvą jie atsiveš pigesnės darbo jėgos iš Azijos ar dar iš kur nors. Bet kodėl tokia politika patinka mūsų demokratiškai išrinktai valdžiai, kuri turėtų ginti savo valstybę ir jos žmonių interesus? Surasti atsakymą gana sunku. Aišku tik tiek, kad tolesnis susidariusios situacijos toleravimas reikštų savo valstybės ir jos piliečių galutinę išdavystę. Lietuva atsidūrė istorinėje kryžkelėje: vienas kelias veda į Prūsiją ir Palestiną, kitas – į nepriklausomybę. Galime žengti tik antruoju, ir nors jis daug sunkesnis, bet tai vienintelis lietuvių tautai priimtinas kelias. Melo ir sukčiavimo laikas baigėsi, reikia sustoti griovus valstybę ir pradėti ją kurti.
Referendumas parodė, kad žmonių apgauti nebepavyks
Socialdemokratams ir jų koalicijos partneriams Lietuvos žmonės suteikė istorinę pasirinkimo galimybę: sustabdyti Lietuvos griovimą arba pabaigti kasti duobę savo valstybei. Jei bus pasirinktas Judo kelias, tai juodus darbus daryti teks atvirai, nes žmonės jau praregėjo ir pamatė, kad karalius yra nuogas, ir daugiau jų apgaudinėti nebepavyks. Tą akivaizdžiai parodė referendumo dėl atominės elektrinės (AE) statybos rezultatai. Devintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, o įvairūs politiniai veikėjai, bandydami ignoruoti tautos valią, tik didina pasitikėjimo politikais deficitą.
Todėl stebina po rinkimų į Seimą pasikeitusi socialdemokratų pozicija dėl AE statybos. Dabar jau nebe referendumas ir žmonių nuomonė svarbi, bet viską nuspręs iš nomenklatūrininkų sudaryta komisija. Tačiau žmonės jau pabudo. Kad ir ką kalbėtų tarptautinių korporacijų klapčiukai (jog žmonės buvo apgauti, neturėjo informacijos), tikrovė yra tokia, kad žmonių nepasisekė apgauti net pasitelkus „iškilų“ sovietų propagandistą Algimantą Čekuolį. Todėl aferų meistrams belieka tik klastoti referendumų ir rinkimų rezultatus, papirkinėti rinkėjus ir žiniasklaidą, siundyti prieš sistemos kritikus kišeninius prokurorus ir miliūtes, terorizuoti aktyvistus, drausti pilietinių protestų akcijas ir šaudyti į protestuotojus. Jei valdantieji nori toliau eiti šiuo keliu, tai greičiau turi pirkti vandens patrankas ir stiprinti ne demokratiją, o riaušių malšinimo pajėgas.
Atėjo metas taisyti klaidas
Jei reikalai Lietuvoje klostysis ir toliau taip, kaip klostėsi iki šiol, dauguma žmonių per kitus demokratinius rinkimus (jeigu tokie dar bus) greičiausiai nebebalsuos nei už kairiuosius, nei už dešiniuosius, o balsuos už tokius žmones kaip Naglis Puteikis, kuris, neapsikentęs korupcijos ir veidmainiavimo, Klaipėdos miesto politikus atvirai pavadino kyšininkais.
Skaitydamas šiuos pamąstymus, kai kas tendencingai, o kai kas ir nuoširdžiai gali suabejoti teiginiu, esą Lietuva atsidūrė istorinėje kryžkelėje. Ypač suabejos tie, kurie gauna dešimtis ir šimtus kartų didesnes pajamas už minimalią algą ir kurių vilos išdidžiai stovi prie gražiausių Lietuvos ežerų. Jie įsitikinę, kad juos apgins NATO, o jų gerovę užtikrins Europos Sąjunga (ES). Tačiau istorija ne kartą patvirtino, kad dėl materialinės gerovės atsižadėjęs tautos ir jos idealų, anksčiau ar vėliau atsidursi istorijos šiukšlyne. Tik kažin ar daugelį žmonių vilioja tokia perspektyva? Todėl atėjo metas įvertinti padarytas klaidas ir jas taisyti. O tai reiškia, kad reikia pagaliau sustabdyti valstybės griovimą ir pradėti jos kūrimą. Daugiau klaidų daryti nebegalima, kitaip mus ištiks Prūsijos arba Palestinos likimas.
Žemė turi likti valstybės ir Lietuvos ūkininkų rankose
Nepretenduoju į visažinius, kurie žino, kaip tvarkyti visus be išimties valstybės reikalus. Bet yra sričių, į kurias teko nemažai gilintis, ir kai kurie pastebėjimai gali būti naudingi nuoširdžiai Lietuvos ateitimi susirūpinusiems žmonėms.
Pirmiausia turime išsaugoti valstybės pagrindą – žemę ir žmones. Kažin ar galėjome nestoti į ES, tačiau savos valstybės praradimas būtų per didelė buvimo šioje draugijoje kaina. Deja, istorijos rato atgal pasukti negalime, todėl pasitelkę visą savo lietuvišką išradingumą turime ieškoti būdų, kaip išlaikyti valstybės ir Lietuvos ūkininkų rankose žemę, kaip atsispirti nacionalinių ir transnacionalinių korporacijų vykdomam ekonominiam mūsų krašto ir žmonių išnaudojimui.
Štai kas rašoma „Valstiečių laikraštyje“ apie žemės pardavimą užsieniečiams: „Pieno ūkį Raseinių rajone turintis Viktoras Ročka savo kailiu patyrė užsieniečių konkurenciją. Prie jo valdų per tarpininkus žemes ėmė supirkinėti Vokietijos ūkininkas. Matydamas, kad tolesnei plėtrai neliks laisvų plotų, V. Ročka buvo priverstas imti banko paskolą ir skubėti įsigyti dar likusią prie jo valdų parduodamą žemę. Kritus pieno kainai, jam dabar tenka mokėti tūkstantines palūkanas bankui. „Jei valdžiai neužteks proto ir bus leista išparduoti žemę, tai bus nepataisoma žala mūsų palikuonims: kada nors mūsų ūkininkai atsigaus ir galės varžytis su užsienio žemdirbiais, tačiau tada jau nebus ką pirkti, nes viską valdys užsienio kapitalas“, – įsitikinęs ūkininkas. Kitam Raseinių rajono ūkininkui užsieniečiai atvirai pareiškė: „Kad ir kiek tu siūlytum už žemę, mes vis tiek pasiūlysime daugiau ir ją nupirksime“.
Todėl, pirma, reikėtų sustabdyti nusikalstamą veiklą, kai Lietuvos žemę užsieniečiai supirkinėja per tarpininkus. Tokią žemę net reikėtų konfiskuoti, o fiktyvius pirkėjus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antra, kodėl daugiau kaip pusė milijono hektarų valstybei priklausančios žemės ūkio paskirties žemės pardavinėjama aukcionuose, o ne išnuomojama Lietuvos ūkininkams 100-ui metų? Iš visos Lietuvos sklinda Lietuvos ūkininkų aimanos, kad iš valstybės nuomotą žemę perka ne jie, o įvairūs spekuliantai, stambieji žemvaldžiai ir užsieniečių tarpininkai, o politikai tyli kaip vandens į burną prisisėmę. Politikai sugeba per naktį pakeisti visus su mokesčiais susijusius įstatymus, o štai Lietuvos ūkininkams palankaus įstatymo dėl žemės įsigijimo nesugeba priimti per visą Seimo kadenciją! Nesugeba ar nenori? Akivaizdu, kad nenori. Kaip nenori Valstybės saugumo departamento veikėjai žinoti, kad Raseinių rajone vokiečiai nelegaliai perka Lietuvos žemę.
Sustabdykime Lietuvos žmonių apiplėšinėjimą
Štai periodiškai tai vienas, tai kitas švediško banko analitikas pasidžiaugia, kad Lietuvoje labai geros investavimo sąlygos, nes labai pigi darbo jėga. O ta „pigi darbo jėga“ – tai mūsų žmonės, turintys išgyventi už 800 litų per mėnesį! Ar mūsų politikams niekada nekyla tokie elementrūs klausimai, kodėl danų kiaulininkai Lietuvoje kiaulių komplekso darbininkui moka 1 000 litų per mėnesį, o Danijoje – 10 tūkstančių, ir kada esant tokiai nelygybei mes gyvensime kaip danai? Atsakymas – niekada. O moka tiek mažai dėl to, kad yra sąžinės neturintys eksploatuotojai, globojami Lietuvos valdininkų ir politikų.
Taip pat visiems teko girdėti, kad Lietuvoje trūksta lietuviškų obuolių, todėl jie įvežami iš Lenkijos. Bet pažįstu sodininką iš Suvalkijos, kuris kasmet užaugina kelis šimtus tonų obuolių ir pusę jų pavasarį išverčia… į kompostą. Kodėl? Ogi todėl, kad didieji Lietuvos prekybos centrai obuolių kilogramą iš jo perka po 30 centų, o parduoda po 3 litus. Ir pieną vienu metu perdirbėjai buvo įsigudrinę pirkti net po 5 centus už litrą, pavadindami jį nerūšiniu. Bet parduodavo jį vartotojams, žinoma, po 3 litus – kaip rūšinį.
Todėl kiekviename rajone jūs rasite dešimtis į bankrotą nuvarytų ūkininkų. Ne bankutravusių, bet specialiai nuvarytų į bankrotą. Leidžiama gyvuoti tik latifundininkams ir neperspektyviems ūkeliams, nes pirmuosius nesunku įstumti į bankrotą, manipuliuojant bankų paskolomis ir produkcijos supirkimo kainomis, o antrieji patys pamažu nutrauks savo veiklą. O stiprių, modernių šeimos ūkių kūrimosi niekas neskatina, nes būtent jie ir turėtų būti šiandienio kaimo klestėjimo pagrindas. Kaip sakė vienas pastabus kolega, šiandien iš Lietuvos žemdirbių atimama visa jų sukurta pridėtinė vertė, visas pelnas, kad jie negalėtų modernizuoti savo ūkių ir atsistoti ant kojų. Gaudami varganą paramą iš valstybės, perpus mažesnes už vidurkį ES išmokas, dauguma mūsų ūkininkų su savo griūvančiais praėjusio šimtmečio pradžioje statytais tvarteliais ir išklerusiais „belorusais“ ilgai netrauks. Įvertinant ir tai, kad didesnė dalis ūkininkų yra senyvi, o jų vaikai ir anūkai seniai įtikinti, kad žemę aria tik „runkeliai“, padėtį Lietuvos žemės ūkyje galime įvardyti kaip katastrofinę, keliančią grėsmę Lietuvos saugumui. Ar reikia dar klausti, kam atiteks bankrutavusių mūsų ūkininkų žemė?
Politikai, žinoma, čia niekuo dėti. Čia gi kapitalizmas, laisvoji rinka, jei kas nors gali nuo ūkininko nulupti devynis kailius, tai kodėl jis to neturėtų daryti! Ypač tada, jei už teisę plėšti mūsų ūkininkus susimoki mūsų elitui.
Vėjo jėgaines jūroje turi statyti valstybė
O dabar pakalbėkime apie energetiką. Su nafta – viskas aišku: strateginis objektas Mažeikių naftos perdirbimo gamykla parduota, „nepriklausomybės garantas“ Būtingės naftos terminalas parduotas, lietuviškos naftos gavyba taip pat perleista užsieniečiams, ir už naftos produktus lietuviai moka brangiausiai regione. Už centralizuotai tiekiamą šilumą žiemą mokame daugiau, negu uždirbame, todėl mokame už ją ir vasarą. Taip yra todėl, kad šilumos gamyba ir tiekimas yra arba monopolininkų rankose, arba šiluma pasiekia vartotoją, šiam sumokėjus „duoklę“ 20-iai tarpininkų. O tie tarpininkai dažniausiai yra politikų bendražygiai, giminės, draugai ir pažįstami. Savo ruožtu monopolininkai atsilygina partijoms. Taip ir gyvename šiltai ir laimingai.
Tačiau valstybei gyvybiškai svarbūs projektai: elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, gamtinių dujų terminalo statybos, dujotiekis į Lenkiją, Ignalinos AE uždarymo darbai jau daugelį metų nejuda iš mirties taško, nors jokie žalieji, jokie „gazpromai“ tam netrukdo. Visai kita situacija su skalūnų dujų gavyba, atominės elektrinės ir nerūšiuotų atliekų deginimo gamyklų statybomis – brangiai kainuojantys, gamtai ir žmonių sveikatai pavojų keliantys, todėl didelio visuomenės pasipriešinimo sulaukiantys projektai stumiami su neregėta jėga ir įžūlumu. Kuo tai galima paaiškinti? Tik stambaus masto finansinėmis aferomis, dėl kurių mūsų politino „elito“ gretose sparčiai daugėja milijonierių. Gal atsiras dar vienas Naglis Puteikis, kuris tiesiai šviesiai įvardys ir šį procesą?
Daug diskusijų pastaruoju metu kyla dėl atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo. Perspektyviausia iš jų galėtų būti vėjo energetika. Ypač efektyvūs būtų vėjų jėgainių parkai jūroje. Praėjusiais metais danai pastatė didžiausią vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje, jis kainavo 1,8 milijardo litų, o jo instaliuota galia siekia 500 megavatų. Jei Lietuvos valstybė pasistatytų du tokius parkus, tai nebereikėtų statyti jokios atominės elektrinės, ir kainuotų tai kelis kartus pigiau. Tačiau vėjų jėgainių parkus mūsų trumpučiame pajūryje greičiausiai statys užsieniečiai, o mes jiems už „savo“ vėją ir sugadintą kraštovaizdį šimtmečiais krausime pelną. Tai kada, laikydamiesi tokio požiūrio, mes pradėsime gyventi geriau? Niekada!
Gamtiniai ištekliai atiduodami veltui
Ne ką geresnis mūsų politikų požiūris ir į gamtinius išteklius. Jie nėra labai gausūs, bet kai kas iš jų jau užsidirbo šimtus milijonų litų pelno. Tik ne valstybė. Valstybė yra nusprendusi neužsiimti nuosavų gamtinių išteklių gavyba. Todėl už visus gamtinius išteklius: durpes, žvyrą, smėlį, dolomitą ir kt. (išskyrus naftą), kasmet į valstybės biudžetą sumokama apie 8 milijonus litų. Tai yra lygiai pusė sumos, kuri buvo sumokėta laikinajam „Snoro“ banko administratoriui Simonui Freakley už savaitės „darbą“. Todėl kyla daugybė pagrįstų klausimų. Pavyzdžiui, ar mokesčių surinkimas kainuoja ne daugiau, negu surenkama pačių mokesčių? Ar kai kurių išteklių negalėtų išgauti valstybės įmonės, tada valstybės pajamos būtų ne 8, o bent kokie 80 milijonų litų per metus? Kad tai įmanoma, akivaizdžiai įrodė valstybės įmonės miškų urėdijos, kurios dirba ne tik pelningai ir moka didžiausius mokesčius Europoje, bet ir, JAV Jeilio universiteto vertinimu, geriausiai tvarko miškus pasaulyje. 2012 metais Lietuvos miškų urėdijos į valstybės biudžetą sumokėjo apie 200 milijonų litų įvairių mokesčių, o privačių miškų sektorius, valdantis šiek tiek mažesnį miškų plotą, nesumokėjo nė dešimtadalio šios sumos. Tai akivaizdžiai įrodo, kad valstybei ekonomiškai apsimoka turėti savo rankose gamtinius išteklius ir juos naudoti. Valstybinius miškus pasisekė išlaikyti valstybės rankose tik titaniškų visuomenės, miškininkų ir patriotiškai nusiteikusių politikų pastangomis, tačiau Lietuvos laisvosios rinkos „instituto“ veikėjai ir kiti užsienio pirklių tribūnai nesustodami triūbija apie kažkokias „nesprendžiamas“ valstybinių miškų valdymo problemas, kurias išspręstų tik… miškų privatizacija. Ta problema, matyt, yra tokia ir vienintelė – vertelgos niekaip negali perimti valstybinių miškų ir iš jų pasipelnyti.
Kas daniškoms kiaulėms išdavė lietuviškus pasus?
O štai naujoji ūkio ministrė Birutė Vėsaitė didžiai susirūpino, kad laukai dirvonuoja, o ant mūsų stalo greitai nebeliks lietuviškos kiaulienos. O kalti dėl to Lietuvos žmonės, kurie nenori pasiaukoti dėl bendro visuomenės intereso ir nesutinka gyventi nuolatinėje smarvėje, kurią skleidžia daniškos kiaulidės. Pasirodo, kad labai negerai daro ir prokurorai, ir teismai, kurie imasi ginti viešąjį interesą, nes tokiais savo veiksmai stabdo Lietuvos ūkio progresą, griauna tarptautinį Lietuvos įvaizdį, atbaido užsienio investuotojus ir pan. Be to, viešojo intereso gynimu beveik visada dangstosi visokie sukčiai ir reketininkai, kurie nori iš to pasipelnyti.
Įvertinant tai, kad socialdemokratai tradiciškai Vakarų šalyse yra žaliųjų partneriai ir paprastų žmonių interesų gynėjai, tokie socialdemokratės B. Vėsaitės pareiškimai yra daugiau negu keisti. Dėl tokių „antivisuomeninių“, „antidemokratinių“ ir „antiekologinių“ naujosios ūkio ministrės pareiškimų pirmiausia nukenčia sociademokratų partijos reputacija bei griaunamas už šią partiją balsavusių rinkėjų pasitikėjimas.
O nuo kada Ūkio ministerija pradėjo rūpintis kiaulėmis ir dirvonuojančiais laukais? Paprastai tuo užsiimdavo Žemės ūkio ministerija. Bet tiek to – mums svarbiau išsiaiškinti, kodėl nuo 1991 metų iki šiandien lietuviškų kiaulių skaičius sumažėjo tris kartus. Į šį klausimą geriausiai ir galėtų atsakyti pati B. Vėsaitė, nes ji prisipažįsta, kad net 12 metų dirbo Seimo Ekonomikos komitete (o jos partija per tą laiką buvo ne kartą valdžioje – red. past.). Matyt, kiaulių skaičius sumažėjo dėl to, kad politikai nerėmė Lietuvos kiaulių augintojų ir nieko nedarė, kad tų kiaulių nemažėtų. Dėl to kiaulių skaičius ir sumažėjo. Tada, misteriui Mažeikiai & Ignalina Aleksandrui Abišalai tarpininkaujant, į Lietuvą atėjo danų kompanija „Saerimner“, kurios vienas pagrindinių akcininkų yra Pasaulio bankas. Štai jie ir nutarė išgelbėti Lietuvą nuo bado ir priauginti „lietuviškos“ kiaulienos. Tik nelabai aišku, kuo skiriasi „Saerimner“ užauginamos kiaulės Danijoje nuo užauginamų Lietuvoje? Gal Lietuvos migracijos departamentas „Saerimner“ kiaulėms išduoda lietuviškus pasus?
Tačiau tikrovė yra tokia, kad „Saerimner“ kiaulių kompleksuose pramoniniu būdu auginamos kiaulės ir išstumia lietuviškas kiaules. Daniškos kiaulės lietuviškas nukonkuruoja kaina, bet ne kokybe. Jos šeriamos tokiais pašarais, kad nuo jų išmatų smarvės žmonės negali gyventi kelių kilometrų atstumu. Ir kokį dabar interesą, ponia Vėsaite, tie žmonės turėtų ginti: bendrą, viešąjį ar tiesiog teisę gyventi savo gimtinėje ir kvėpuoti gaiviu oru?
Labai džiugu, kad Jūs ir dabartinė Vyriausybė nepaliksite Lietuvos žmonių ir savo rinkėjų nežinioje, o parengsite Viešojo intereso įstatymą. Toks įstatymas tikrai labai reikalingas, tik nuojauta kužda, kad jis bus palankesnis Pasaulio bankui, „Saerimner“ kompanijai, daniškoms kiaulėms, bet ne Lietuvos žmonėms. O gal ponia ministrė galėtų parodyti pavyzdį, kaip reikės Lietuvos žmonėms aukotis dėl bendro visuomenės intereso, kai bus Seime patvirtintas naujai sukurtas Viešojo intereso įstatymas? Pavyzdžiui, ponia B. Vėsaitė galėtų šalia „Saerimner“ kiaulių komplekso, veikiančio Kalvarijos savivaldybėje, įsigyti sodybą ir ten praleisti vasaras. Sodybos ten nebrangios, nes jų savininkai iš ten tiesiog pabėgo, neapsikentę užsienio investuotojų skleidžiamos smarvės.
Rimantas Braziulis, Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas
ekspertai.eu