Liudvikas Jakimavičius. Už Gedos ir Nekrošiaus skliausto

Gerai pamenu tą būseną, kuri užgriuvo po vieno telefono skambučio, kai man pranešė – mirė Sigitas Geda. Kažkoks kosminis smūgis tiesiai į centrą, į sielą, į sąmonę, nelyg bomba ištaškanti visą tavo integralų pasaulėlį į šipulius, kaip kokioje Picasso „Gernikoje“. Šiomis dienomis teatro bendruomenė turėjo patirti kažką panašaus. Ne kolektyviai, grupėmis nuliūdę, susiėmę už rankų ir gedintys, bet kiekvienas jos žmogus atskirai. Kiekvienas, kiek jis buvo tikras ir gyvas teatro žmogus. Į galvą ateina tik vienas grubus palyginimas – sunkus nokautas, iš spengiančio nieko sugrįžtanti nuovoka, į pasaulį sugrąžina teisėjo skaičiuojamos kosminės sekundės: septyni, aštuoni, devyni ir suskambantis gongo varpas.

Šiandienos žinutėse, kolegų siunčiamose visuomenei, linksniuojami du žodžiai „Genijus ir katastrofa“. Dėl pirmojo galima sutikti be išlygų, dėl antrojo – svarstyti, nes genijai kaip ir kiti yra mirtingi žmonės, o ne dievai. Nors iš kurio taško pažiūrėsime. Sigito Gedos dienoraščiuose yra toks lakoniškas epizodas. Apytikriai perpasakosiu. „Taku šliaužė dvi sraigės. Eidamas netyčia vieną užmyniau. Trekšt. Žmogui kas, – ėjo ir nuėjo. Bet sraigei – kosminė katastrofa, pasaulis baigėsi“.

Ne atsitiktinai gretinu Gedą ir Nekrošių. Abu buvo Renesansinio kalibro menininkai, gavę Dievo dovaną kurti prasmės prisodrintus pasaulius, vienas poezijoje, kitas – poeziją teatre. Beje, abu buvo bičiuliai, abu vienas į kito kūrybą įsižiūrėję giliai, abu panašiai suvokę kūrybos esmę ir būdą, kaip kurti metaforas ir prasmes. Jei įdėmiau pažvelgtume į lietuviškojo teatro ir poezijos XX amžiaus antrosios pusės genezę, pamatytume įdomų unisoną, kad ir teatras, ir poezija ėjo tarytum koja kojon. Laisvėjant iš cenzūros ir komunistinės, ždanoviškos grafomanijos apynasrių, abu turėjo tą patį gyvasties šaltinį – Ezopo kalbą. Juodžiausiais laikais žmonės šeštadieniais pirkdavo kioskuose „Literatūrą ir meną“, skaitydavo poeziją, ieškodavo prasmių niuansų tarp eilučių, net ten kur jų nebūdavo. Lygiai taip gužėdavo į teatrus, kur gyvoje aktoriaus improvizacijoje prasprūsdavo, ar tiesiog kūno kalba pauzėmis būdavo pasakoma visai ne tai, ką kalbėjo cenzūros adoruotas pjesės tekstas. Ir to pakako, kad žmogus suprastų meno, kūrybos potekstes ir rezistencinę telkiančią galią. Taip formavosi unikali literatūrinė ir teatro metaforų kalba, išskirianti lietuvišką teatrą iš kitų. Rusai tai vadina lietuviškuoju fenomenu – poetiniu teatru, nors terminas gali klaidinti. Nekrošiaus pasaulis – tai ne teatras prisodrintas gražiai skambančių, ausį džiuginančių elegantiškų poetizmų. Greičiau priešingai, tai žiaurus teatras, panašus į Bosho paveiksle praskrostą žuvies pilvą, kai prieš mūsų akis atsiveria egzistencinis siaubas, ataidintis iš Gilgamešo epo, biblinės Jobo dramos, Golgotos, Šekspyro ir Dantės pragarų.

Galingi šių pasakojimų turiniai ir Gedos, ir Nekrošaus kūryboje tekėjo ir skleidėsi panašiu būdu – auginant metaforas, prasmių lizdus. Ir kuriant jas ne iš brangakmenių ar kilniųjų medžiagų, o iš pačios rupiausios buities ir kasdienybės materijos. Šią savaitę savaitraštis „7 meno dienos“ paskelbė unikalų įrašą iš repeticijos „Meno forte“. Nekrošius repetuoja etiudą iš Gilgamešo epo. Repeticijos epizodas atskleidžia Nekrošiaus metodą, kaip iš buities daikto sukuriama metafora, simbolis. Cituoju: „Pabandykim tokią kelionės temą. Gal kas žinot, kur gaut medinius neštuvus? Tokius, kurie anksčiau būdavo naudojami statybose. Juose būdavo pernešamas smėlis, žvyras. Juk šita Gilgamešo istorija buvo lyg pernešinėjama iš rankų į rankas, iš lūpų į lūpas… Ir tie statybiniai neštuvai yra kaip scena. Turiu nuojautą, kad šią sceną galima parodyti per nešimą. Paėmė du žmonės neštuvus, ir taip atsargiai neša… Juk kažkas iš amžių atnešė ir tą istoriją. Ne vėjas, bet žmogus. Ir šitas epas iki mūsų atėjo tik šitokiu būdu.“ Pirmoje scenoje tik paprasti statybiniai neštuvai, kurie vėliau taps jau nebe tokiais paprastais, kai ant jų bus išneštas nebegyvas Gilgamešo draugas Enkidu. Tie neštuvai taps simboliu, prasmių ašimi, kaip ir cukraus plytelė „Kvadrate“, virvė, virstanti kupranugariu spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena“ ar ranka iš kapo dalinanti autografus „Vėlinėse“.

Įsižiūrėjimas į daiktus, pasiutęs pastabumas, meninė intuicija ir stulbinantis sugebėjimas kurti kelis pasakojimus vienu metu – fizinėje ir metafizinėje erdvėje, linijiniame scenos ir mitiniame prasmių laike – visa tai ir sutelpa žodyje Genialu.
O kas genialu, yra nepakartojama. O kad teatras kaip menas jau savaime yra vienas įnoringiausių menų, kuris vyksta scenoje tik čia ir dabar – jo nepakartosi, nesudėsi į knygas, albumus ar įrašus, tad nėra per didelė hiperbolė tai, kas įvyko, pavadinti žodžiu „Katastrofa“, kaip pasakė kolega Oskaras Koršunovas. Vieną lietuviškojo teatro istorijos epochą užskliaudė metafizinis skliaustas.

P.S. Geda ir Nekrošius buvo nelyg vargonai. Dviejų Lietuvos bažnyčių – poezijos ir teatro.

„Mažoji studija“