Iš verslininko Arūno Povilo Paliulio neišpeši piktesnio žodžio apie Lietuvą ir lietuvius. Net į repliką apie užsieniuose Tėvynę garsinančius įstatymų pažeidėjus ras ką atkirsti. Užtat ir apibūdinimas, kad jis Lietuvos agentas, jam labai pritiktų. Tačiau A.Paliulis, gimęs augęs Jungtinėse Valstijose, – laisvas žmogus, neturintis nei sovietų geno, nei jo keliamų kompleksų. Užtat ir žeria, ką galvoja ir apie Europos Sąjungą, valdžią, civilizacijų karus, ir apie visa kita. Užtat tie, kuriems kliūna jo kritikos, greičiausiai ieškotų kitokio apibūdinimo. Gal ir rastų – neseniai Lietuvos saugumas valdžiai nepalankią, kitokią nuomonę palaikė „prorusiška“. O A.Paliulis, kai susitinkame, lyg tyčia pralinksmina pėdas sumėtančia fraze. „Obama myli jus“, – jis kuo rimčiausiai sako. Kodėl nesako, kad esame Grybauskaitės mylimi?
– Juokas juokais, kaip manote, ar mūsų valdžia draugiška jos tėvynainiams?
– Mūsų valdžia draugiška sau. Eidamas čia pirkau gėlyčių iš 76 metų močiutės: ji – Sibiro tremtinė, o policija be jokio gailesčio vaiko ir vaiko ją nuo šaligatvio prieš buvusį „Vaikų pasaulį“… Eiliniai piliečiai ne tik praradę pasitikėjimą savo valdančiaisiais, per rinkimų kampanijas išryškėjo, kad politikai ir partijos nesupranta ir nenori suprasti eilinių piliečių – tarp jų nebėra jokio ryšio. Apskritai sunkiai besurastum laisvą žmogų, net ir laisvai kalbančių mažėja. Laisvai mąstančiųjų dar tebėra, bet kas iš to, jei mąsto ir nedrįsta išsireikšti. Jeigu mūsų valdžia mylėtų savo piliečius, darytų ką nors ne tik dėl didžiulės, nekontroliuojamos ir nesustabdomos, nuostolingos ir grėsmingos emigracijos, bet ir rūpintųsi dėl emigracijoje atsidūrusių lietuvių pilietybės. Kai bendrauju su Lietuvos jaunimu ir klausiu, kas yra jų šiandienos herojai, jie labai ilgai krapštosi, paskui sako: Sabonis, Kelmickaitė, Dauguvietytė – ir nė vieno politiko… Neseniai skaudžiai atsisveikinome su dviem Laisvės puoselėtojais, kurie bandė ir mums nušviesti kelią į laisvę, tautiškumą ir pilietiškumą – galit pasakyti, kas stos į jų vietas?.. Kai pasikalbu su verslininkais arba ūkininkais, arba pramonininkais, viena aiškėja – kad Lietuvos dabarties ir ateities planai priklauso nuo to, kokią paramą gaus iš Briuselio, – pasirodo, tai ne tik ekonomikos ir politikos, bet ir visuomeninio mąstymo variklis.
– Argi tai gerai?
– Mes labai pigiai parduodame Briuseliui savo autonomiją, suverenitetą ir tautiškumą. Už pigias kompensacijas ūkininkai atsisako ūkininkauti, žvejai – žvejoti. Tie, kurie gauna tas kapeikėles, laikinai „kaifuoja“. Tie visi biurokratai ir Briuselyje, ir Paryžiuje, ir Vilniuje, ir Rygoje, kurie sprendžia, kam duoti, kam neduoti, kam dalinti tą paramą, gražiuose šiltuose postuose sėdi ir laimingi „kaifuoja“…
– Juk akivaizdu, kad vieną mielą dieną ta „karvutė“ užtruks…
– Stebiuosi, kad mūsų tautiečiai neatsižvelgia, kaip tas „kaifas“ baigiasi Graikijoje ir Ispanijoje, valstybėse, kurios kadaise triumfavo įstojusios į Europos Sąjungą: laisvi kreditai, statybų bumas, klestintis turizmas, pramogų kalnai, bet paaiškėjo, kad už visus malonumus tenka apmokėti didžiulę sąskaitą. Tiek Graikijoje, tiek Ispanijoje kyla nepasitenkinimo banga, ypač Katalonijoje, kuri man prie širdies.
– Kodėl?
– Todėl, kad tie žmonės, įtraukti į Ispaniją prievarta prieš 230 metų, išlaikė savo identitetą, savo kalbą, istoriją, tradicijas, savo autonomiją ir jau beldžiasi į nepriklausomybę. Ir kas jiems gali pasakyti, kad jie nėra nusipelnę nepriklausomybės? Ne Madridas, ne Briuselis ir ne Vašingtonas, ir ne Londonas. Aš juos suprantu ir palaikau, nes jie veikia santūriai, nieko neįžeidinėdami. Dėl graikų laikysenos galima ginčytis – viena vertus, jie įstumti į kampą, bet, kita vertus, galėčiau paklausti, kaip jie įklimpo į trijų šimtų milijardų eurų bėdą. Ar tik ne saujelė supuvusių politikų, bankininkų, maklerių, susitarę su kitais bankininkais ir politikais, paskirstė tas paskolas manydami, kad arba Berlynas, arba Briuselis galų gale jas kompensuos ir jie išlįs sausi iš vandens?
– Ir Lietuva tebesiskolina.
– Lietuva įklimpusi, bet elgiasi labai padoriai, pagal taisykles. Aš mažai reikalų teturiu Europos Sąjungoje, bet matau, kaip gyvenama europinėje erdvėje. Aišku, labai gražu, kad yra laisvas judėjimas kapitalo, produktų, paslaugų, darbo jėgos, bet čia irgi ne visiems lygios sąlygos ir galimybės nustatytos. Lietuvytė yra mažytė, ji viena nepasišakos prieš Briuselį, bet yra tikimybė, kad atsiradus daugiau nepatenkintų globaline strategija būtų įmanu pakoreguoti taisykles. Šiandien niekas visuomenės neklausia apie globalizaciją referendumuose. Šiandien už 751 europarlamentaro stovi 8541 registruotų lobistų ir dar dvigubai tiek neoficialiųjų, kurių interesus europarlamentarai ir deleguoja įstatymų leidėjams. Šiandien tik saujelės suinteresuotųjų valia pasaulyje vyksta žiaurus ir neteisėtas karas tarp civilizacijų, kai be jokio referendumo, be jokio balsavimo puolama viena šalis, okupuojama trečia šalis, sekama ketvirta, stebima penkta…
– Turite galvoje Rusiją?
– JAV. Rusija irgi panaši, ji puola Ukrainą, o ponai globalistai su įvairiausiais patikėtiniais, kol mes čia kalbamės, sprogdina, okupuoja dvi dešimtis šalių. Nė vienų neteisinu, man šlykštūs ir tie, ir tie, bet kas baisu – tiek graikai ir ispanai, italai, tiek vokiečiai ir prancūzai mato mažai Putino ir Bušo bei Obamos elgesio skirtumų.
– Sakėte, gyvendamas Amerikoje, jai priklausėte nevisiškai. Gyvendamas Lietuvoje irgi nevisiškai jai priklausote?
– Mano siela, mano dvasia yra čia, su Lietuva, ir man sunku sakyti ką blogo apie Lietuvą ir ypač apie lietuvius. Seneliai mokydavo: daryk, ką nori, bet apie Lietuvą ir lietuvius nė vieno blogo žodžio nesakyk. Ir merginų atžvilgiu tą patį sakė: visos lietuvaitės ir geros, ir gražios, kitų neieškok, nes nerasi.
– Taip ir nutiko. Aktorę, rašytoją Karoliną Masiulis sutikote Paryžiuje; ji taip pat nevisiškai priklausė Prancūzijai. Grįžote Lietuvon drauge.
– Galiu sakyti, grįžau dėl nekontroliuojamų tautinių sentimentų; tėvai mus ruošė vieną gražią dieną grįžti namo (prieš dešimt metų iškeliavo Anapusybėn vienas po kito Niujorke). Tėvukas su paskutine laida buvo baigęs karo mokyklą, o motinėlė buvo medikė Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Mano senelis pirmą kartą išvyko į Ameriką 1905 metais, po poros metų grįžęs nusipirko arklį ir vėl išvažiavo. Kai antrą kartą parvažiavo, įsigijo plūgą, o trečią kartą grįžęs, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, – įrangos.
– Ir ką jūs pirkote Lietuvoje?
– Atvykau 1991 metų liepos 31-ąją, Medininkų tragedijos dieną, kai Sąjūdžio pirmininkas kalbėjo metaforiškai apie grėsmingus debesis virš mūsų Tėvynės, ragino nepasiduoti provokacijoms. Nesuvokiau, ar tai sapnas, ar realybė, bet svarsčiau, ar neįšokus į kitą traukinį, vežantį atgalios… Vis dėlto nusprendžiau: jei pasiliksiu, gal gailėsiuosi, o jei nepasiliksiu, tikrai gailėsiuosi.
Pirmus metus nieko nepirkau, dirbau nemokamu ekspertu Žemės ūkio ministerijoje – keli šimtai „vagnorkių“ nieko gyvenime man būtų nepakeitę, kai kas pirštais rodė, sakė, grynas aferistas. Kai pradėjau gaudytis, kokios aferos ten vyko, mano biurą iškraustė, bet ir mane priėmusioje Ūkininkų sąjungoje greit išjungė telefoną…
– Turbūt buvote sekamas?
– Įdomiausia, kad čekistai mane sekdavo ne tik Lietuvoje ir Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Kaip aš suprantu, nuo 1983 metų. Ypač susidomėjo, kai aš keletą mikrokasečių „Lietuvos bažnyčios kronikai“ perveždavau, kratė, nurenginėjo, kartą net dantų pastą išspaudė… Dar įdomesnis faktas, kad šitą priežiūrą buvo perėmęs ir Lietuvos saugumas nuo pirmųjų jo steigimo metų.
– Nenorėtumėte vadintis pasaulio lietuviu, kaip, sakysim, Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova?
– Tomas Venclova, kiek aš jį mažai pažįstu, yra nepraktikuojantis lietuvis. Aš nedaug pažįstu tokių lietuvių ir su jais nelabai bendrauju. Esu Lietuvos pilietis nuo gimties, esu lietuvis iš gimimo. Iš kraujo, iš praeities, iš tradicijų ir šeimos, iš tautos ir smetoniško auklėjimo. ES kaip tik ir kovoja prieš tautybes ir tautiškumą, kalba tik apie pilietybes. Prieš dešimt metų Prancūzijos užsienio reikalų ministerija darė apklausą tarp piliečių, ypač tų, kurie gyvena už šalies ribų, ką reiškia būti prancūzu. Vieni siejo tautybę su spalvinga valstybės istorija, kiti – su literatūra, menu, ketvirti – su gyvenimo būdu, laisve, demokratija, o galų gale valdantieji globalistai ėmė ir nusprendė, kad būti prancūzu reiškia vienintelį dalyką – būti tolerantiškam. Kitaip sakant, būti prancūzu nereiškia nieko.
– O ką reiškia būti lietuviu?
– Niujorke lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą, dalyvavau lietuvių šokių ansamblyje, skautų stovykloje, sporto žaidynėse, bet tik sulaukęs 18 metų, pradėjęs daugiau bendrauti su kitais Amerikos lietuviais supratau, ką reiškia būti lietuviu. Tai ne tik užuomina, kad aš truputį kitoks. Nors mūsų tik „trys milijonai“, bet lietuviai šoka aukščiau bambos – kiek daug lietuviai yra nuveikę pasaulyje, ir ne tik krepšininkai ar šokėjos, bet ir dailininkai ir dizaineriai, ir istorikai ir tyrinėtojai, ir lazerininkai, ir gamtininkai, ir keliautojai, ir panašiai. Lietuviai yra neeiliniai, jie galėtų būti pavadinti arba patys pasivadinti išrinktųjų, o ne kokia kita tauta. Vienas mano tautietis, Kauno patriotas, prieš metus apsigyveno Portlande (Oregono valstija), „Žalgirio“ sirgalius iki paskutinio atodūsio, žinote, kaip savo pirmagimį pavadino? Saboniu. Toks antrasis jo sūnaus vardas. Vadinasi, neužmiršta, neapleidžia savo gimtojo krašto, o ką mūsų globalizatoriai daro? Atiminėja Lietuvos pilietybę iš šitų žmonių. Čia nusikaltimas ne tik prieš tautą, bet ir prieš visatą ir prieš Dievą.
Lietuvis man asocijuojasi su garbinga tūkstantmete ir daugiau istorija: kiek kovota už savo kalbą, kiek okupacijų patirta visais laikais ir iš visų pusių, net ir šiandien iš Briuselio tokia lengva okupacija, okupacija „light“. Būti lietuviu – tai kalbėti nuostabia kalba; tai ginti tautiškumą, istoriją, kovoti už jų puoselėjimą ir tęstinumą, o ne išsiparduoti labai pigiai ir aukotis tam Briuseliui, kuris tik ir kalba apie toleranciją.
– Kas jums priklauso Lietuvoje?
– Jei ir turiu ką nors, tai pirmiausia socialines, kultūrines vertybes, kurias naikinti pasišovę globalistai Europoje ir Lietuvoje.
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė