,,Jums gyvenimas nenusisekė?
Jūs neturėjote išdidumo jausmo.“
Emilis Sioranas, prancūzų rašytojas, mąstytojas
(,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67)
Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekaip neišspręsime, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą. Beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija. Gerai, jeigu su Lenkija, tai nuo Lenkijos ir reikėtų pradėti svarstyti.
Pažvelkime iš šalies. Kad ir kaip ten būtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandyje visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome kaip vasalai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai atbukusia valstybine sąmone. Kokios pagarbos ir orumo galime tikėtis bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti ES ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje. Galima įsivaizduoti, ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina su bet kuria galingesne valstybe.
Atsiribojama nuo to, kad tokios ginčytinos problemos nekyla atsitiktinai. Dabar bandoma piliečiams įteigti, kad didesniam ir galingesniam visuomet reikia nusilenkti ir paklusti, nes priešingu atveju Lietuva, kaip tas ėriukas, visada bus neteisi ir kalta. O gal reikia paritetiškai ir svarbos eile tartis? Lietuviai tokius Varšuvai nepalankius judesius daro istorinės savigynos motyvais. Ar tam nėra būgštavimų, kad Lenkijos valstybė XX amžiuje nesuteikė ženklų taip elgtis?
Pirmiausia dėl atsiprašymo. Dėl ko? Kas ir dėl ko? Chronologine eile. 1920 m. spalio 9 d. Lucjano Želigovskio maršas į Vilnių ir Vilniaus krašto buvimas (okupavimas) Lenkijos valstybės sudėtyje iki 1939 m. 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos valstybės ultimatumas Lietuvai. Šiandieninė Lenkijos valdžia turėtų teisiškai, politiškai, ekonomiškai, istoriškai, morališkai žmogaus teisių pamatu įvertinti tuos faktus ir pasekmes Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tą patį svarbu padaryti ir dėl minėto 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo. Primintina, kad, pavyzdžiui, Vokietijos aukštoji valdžia ir asmeniškai kancleris Vilis Brandt’as, atsiklaupęs aukų memoriale Lenkijoje, atsiprašė už fašistinės Vokietijos valdžios nusikaltimus. Toks atviras, tiesus ir garbingas Lenkijos valdžios tų santykių įvertinimas iškart būtų priimtas kaip visiško pasitikėjimo kaimynais ženklas ir tik po to galima sėstis prie stalo paritetiškai spręsti visus klausimus.
Šito ženklo Lenkijos valdžia nepadarė, tai yra nieko niekada nebuvę labai žalingo Lietuvai įvykdyta. Na, o mes vis patiriame ženklų, kurie kelia nepasitikėjimą. Prisimename 1990–1991 m. Vilniaus krašto lenkų autonomijos siekius, prieš kurį laiką ginkluotų Lenkijos raitelių marširavimą po Lietuvą, 2012 m. kovo 17-ąją, Lietuvos pažeminimo dieną, lenkų demonstraciją Vilniuje, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio daugkartinius ,,šeimininkiškus“ nurodymus ir komentarus Lietuvai.
Tiek L. Linkevičius, tiek G. Kirkilas savo jausmuose tiek jaunystėje, tiek po Kovo 11-osios nėra išgyvenę tikros nepriklausomybės prasmės, o procedūriniai paviršiniai sprendimai veda prie suvereniteto atsisakymo, savasties netekties ir patarnavimo galingesniems. Abudu politikai per dvidešimtmetį įgijo tokį supratimą, kad naudingesnė besąlyginė kapituliacija, o horizonte regimi antros autonomijos judesiai. Jų nuostata atitinka bendrą Lietuvos valstybės chaosą, kuriame kiekvienas turi legalią teisę užmiršti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, nubraukti Laisvės istoriją. Atsiklaupęs galiu prisiekti, kad šiandien apie idealizmą ir valstybę nėra su kuo kalbėti. Jeigu šie pareigūnai atstovauja Lietuvos valstybei, tai čia tiktų perskaityti A. Maldeikienės mintį: ,,Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių“ (,,Veidas“, 2011-07-25). O tai reiškia tylaus ir ramaus nunykimo pagrindą.
Algirdas Endriukaitis, Nepriklausomybės Akto signataras
ekspertai.eu