Šv. Jokūbo bažnyčios Mergelė Marija
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis, VĮ „Lietuvos Paminklai“ užsakymu, pastaraisiais metais restauruota ir šiandien tvarkoma nemažai dailės vertybių. Tai sieninė ir molbertinė tapyba, polichrominė skulptūra, lipdyba, vertingi interjerai, bažnyčių altoriai, metalo dirbiniai.
Kai kurias vertybes meistrai-restauratoriai prikelia iš dulkių ir pelenų, tam pašvęsdami visas savo mintis ir gyvenimą. Dailės kūrinių restauravimas –
lėtas, labai sudėtingas ir kruopštus darbas, reikalaujantis ne tik profesinių žinių ar įgūdžių. Jis dirbamas širdimi. Tik taip mano vertybėms sugrąžinamas pirmykštis vaizdas ir šlovė.
Vertybių vieta – mauzoliejuje
Katkevičių sarkofagai
Žymaus restauratoriaus Gintaro Kazlausko dirbtuvėse šiandien tvarkomas Lietuvos XVII a. didiko Jono Karolio Chodkevičiaus žmonos Sofijos Meleckaitės alavinis sarkofagas. Kažkada raižiniais, ornamentais ir užrašais puoštas jo dangtis beveik sudūlėjęs. Ištyrus viršutinį sluoksnį, kuriame daryti rėžiai, paaiškėjo, jog iš jo telikę dulkės. „Čia dabar didžiausias mano skausmas. Kaip reikės visa tai iššifruoti? Kol kas net prisiliesti bijau ir nežinau, nuo ko pradėti“, – sakė restauratorius, sutvarkęs visus Lietuvoje saugomus Radvilų ir Chodkevičių šeimų sarkofagus. Šis – paskutinis.
Visi iki šiol Lietuvoje rasti sarkofagai meistro dirbtuves pasiekė apgailėtinos būklės, sulankstyti, kiauri ir nutrupėję. Pagal išlikusią istorinę medžiagą, nuotraukas ir aprašymus G. Kazlauskas lieja trūkstamas dalis, lituoja, lopo, kala, šveičia ir lygina. „Tai mano penkerių metų darbas“, – ištarė restauratorius, žiūrėdamas į Radvilų amžinojo poilsio buveinėje Kėdainiuose eksponuojamus sarkofagus.
Pasak G. Kazlausko, maždaug prieš keturis šimtmečius sukurti sarkofagai – metaliniai didikų kapai – labiausiai nukentėjo ne tiek nuo laiko, kiek nuo plėšikų, aukso ieškotojų ar dykinėjančių smalsuolių. „Man atiteko tik kas liko nuo vandalų. Nors kai kurias dalis vagys vėliau atnešė į muziejų. Tikėjosi, kad nupirks, bet kai nepirko, išmetė kaip šiukšlę“, – prisiminė restauratorius.
Radvilų sarkofagai
Kėdainiuose, evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje esančius Radvilų šeimos mauzoliejaus sarkofagus buvo „atradę“ sovietmečiu bažnyčioje veikusios sporto mokyklos jaunieji sportininkai. Šiandien jie sutvarkyti, rūpestingų rankų nuglostyti ir išpuoselėti vėl stovi savo primykštėje vietoje. Nors sąlygos tam nėra idealios. Rūsys šiems meno ir kultūros paveldo kūriniams pernelyg drėgnas. Restauruojant bažnyčią ir pertvarkant ją iš sporto į koncertų salę palyginti neseniai, maždaug prieš trisdešimt metų, pažeista senoji natūrali drenažo sistema. „Aš vis tiek manau, kad sarkofagų vieta yra ne kokiame nors muziejuje, bet mauzoliejuje. Ten jie autentiški“, – įsitikinęs G. Kazlauskas. Ar ilgai restauruoti sarkofagai išlaikys savo vaizdą, priklauso ir nuo meistro sąžinės, kaip kruopščiai juos nuvalė, konservavo. Nuo to laiko, kai buvo pagaminti, jie restauruoti pirmą kartą.
Buvo geras karo grobis
Kiek Lietuvoje yra išlikusių sarkofagų – nežinia. Tradicija didikus laidoti metaliniuose sarkofaguose į Lietuvą atėjusi iš Vakarų Europos apie XVII a. Visų karų ir plėšimų metu jie buvo geras karo grobis, nes buityje viešpatavusį alavą perlydydavo į šaukštus, šakutes, lėkštes ir kitus rakandus. „Gal ir yra rūsiuose kažkur dar paslėpta, užkasta ar užmūryta. Kas žino? Mūsų kraštas kryžkelėje. Žmonės, suprasdami, kad metaliniai kapai bus pagrobti, juos slėpė, o vėliau paslaptį patys nusinešė amžinybėn“, – svarstė G. Kazlauskas. Įprasta vieta, kur statydavo sarkofagus, buvo bažnyčių ir vienuolynų rūsiai. Chodkevičių sarkofagai buvo laikomi Kretingos bažnyčios kriptoje. Bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona 1607-1617 m. Restauratorius mano, kad bažnyčios tarnai visais laikais per mažai puoselėjo savo mecenatų atminimą. „Jei jiems butų skirta daugiau pagarbos, mes šiandien gal ir daugiau turėtume šių unikalių nacionalinės reikšmės kultūros paminklų“, – apgailestavo G. Kazlauskas.
Savo spalva ir savybėmis alavas panašus į sidabrą. Be to, jis lengvai apdirbamas, ilgiau išlaiko blizgesį ir spalvą. Lietuvos didikų sarkofagus gamino tie patys meistrai, kaip ir kitų Europos didikų. Jų laidotuvės buvusios svarbiu politinės įtakos ir galios išraiškos aktu, į kurį sudėdavo labai daug simbolių. Išlikę sarkofagai byloja apie mirusiojo ar jo giminės reikšmę istorijai. Juos būtinai puošia herbas. „Paradoksalu, tačiau reformatų Radvilų sarkofagai puošnumu gerokai lenkia krikščionių-katalikų Chodkevičių. Pastarieji, kaip meno kūriniai, yra daug santūresni, griežtesnių formų“, – pastebėjo restauratorius.
Išliejo naują kapą
Po neišlikusia Dubingių bažnyčia archeologai atrado medinėje dėžėje palaidotus dar kelių Radvilų giminės kunigaikščių palaikus. Spėjama, kad kažkada jie irgi ilsėjosi sarkofaguose. Tačiau šiuos kapus ištiko liūdnas likimas. Sarkofagai pagrobti. Yra žinoma, kad atrasti kelių suaugusiųjų ir vaikų palaikai. Jiems R. Kazlauskas iš alavo išliejo šešiakampę urną. „Pasirinkau universalią, nei galvūgalio, nei kojūgalio nenusakančią formą. Stengiausi pernelyg nenutolti nuo atrastų Radvilų sarkofagų stilistikos, nes nesijaučiu turįs tokią teisę. Norėjau pakartoti pagrindinius XVII a. pirmos pusės didikams artimos estetikos principus, pritaikiau restauruotų sarkofagų dekoro elementus“, – sakė meistras.
Rugsėjo 3-5 dienomis įvyko atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija.
Radvilų giminės atstovų palaikai buvo pašarvoti Dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje (Vilniaus g. 22). Rugsėjo 5 d. įvyko šių didikų giminės atstovų palaikų perlaidojimo Dubingių piliavietėje ceremonija. Garbingos giminės perlaidojimo ceremonija – Lietuvos tūkstantmečio programos dalis.
Beje, Sofija Meleckaitė Chodkevičienė, kurios sarkofagą šiuo metu restauruoja G. Kazlauskas, buvo naujojoje urnoje atgulsiančių Mikalojus VI Radvilos, praminto Juoduoju ir jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos Radvilienės anūkė.
Ieško emocinio ryšio
Seniausius ir vertingiausius Lietuvos bažnyčių paveikslus restauruojanti aukščiausios kategorijos tapybos restauratorė Janina Bilotienė sakė, kad jos darbe neužtenka tik profesionalumo. Vienas žymiausių jos restauruotų paveikslų – Šiluvos Bazilikos altoriaus paveikslas Dievo Motina su Kūdikiu. Tai XVII a. nežinomo dailininko kūrinys, garsėjantis savo stebuklingomis galiomis. „Man teko vieną po kito restauruoti šventuosius paveikslus, Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didžiojo altoriaus Švč. Mergelę Mariją su vaikeliu, malonėmis pagarsėjusią Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelę Mariją su kūdikiu, Aušros vartų Švč. Mariją, Gailestingumo Motiną. Suprantu, kiek maldų, skausmo ir vilčių į juos sudėta. Tai ne tas objektas, kurį gali imti ir tvarkyti, kai liepia, ar kai reikia. Turi susidraugauti. Pajausti. Ir ta diena ateina. Darau viską, kad atrasčiau vaizdą, kurį iš tiesų prieš keletą šimtmečių nutapė autorius“, – pasakojo restauratorė. Kai šv. paveikslas palieka dirbtuves, restauratorė prisipažino jaučianti tuštumą.
Bažnyčiose šventieji Dievo motinos paveikslai maždaug kas pusę šimto metų buvo tvarkomi. Tokios mėgėjiškos restauracijos rezultatas – keli vėlesni tapybos sluoksniai ir pakeistas pirminis vaizdas. „Kartais ir intuicija man kužda, kur ieškoti tikrųjų, autentiškų paveikslo pėdsakų, nors jų būna likę vos vienas kitas štrichas, maža detalė. Aš ieškau emocinio Dievo motinos ryšio su kūdikiu, kuris visada atsispindi sakralinėje tapyboje, bet per nemokšiškas restauracijas būna prarastas“, – atskleidė J. Bilotienė.
Kita sunki užduotis restauratorei – įrodyti, kad paveikslas iš tiesų buvo toks, kokį žmonės pamato po jos prisilietimo. Tenka rodyti istorinių, menotyrinių, technologinių tyrimų išvadas, nuotraukas, darbo fragmentus. „Kai pirmą kartą grąžinome sutvarkytą paveikslą, viena šiluviškė pakvietė pasižiūrėti iš tolo, šūktelėjusi, kad dabar Dievo motina savo žvilgsniu aprėpianti visą bažnyčios erdvę. Man tai buvo geriausias įvertinimas“, – pasakojo J. Bilotienė. Ji apgailestavo, kad ištisos kartos tikinčiųjų meldėsi ne autentiškam, bet pasendintam ir iškreiptam Švč. Marijos atvaizdui.
Kolegos ir pažįstami kartais stebisi jos drąsa pakeisti visiems įprastą vaizdą, net ir siekiant autentiškumo. „Bet jie nežino, kiek aš išdrebu, kiek iškenčiu kiekvieną dalelę. Tie paveikslai išvargti, kaip kūdikiai“, – atvirai sakė restauratorė.
Šiuo metu jos dirbtuvėse yra Šv. Jokūbo bažnyčios Mergelė Marija, stebuklais garsi ikona, 1649 m. nutapyta ant medžio, o į Lietuvą kažkada atvežta iš Smolensko. Pradėti paveikslo tyrimai, surinktas gausus pluoštas tyrimų medžiagos. J. Bilotienė jau dabar žino, kad nuo autentiškosios ji gerokai nutolusi. Restauratorė džiaugėsi, kad jos darbą įvertino ir kolegos, ir bažnyčios hieranchai. „Dabar bažnyčiai tapo prestižas turėti restauruotą, tikrą šventąjį paveikslą“, – sakė menininkė.
Vinco Svirskio kryžius sugrįžo
Liaudies menininkas Vincas Svirskis XIX ir XX a. sandūroje Lietuvą puošė kryžiais. Spėjama, kad per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau nei 200 originalių kryžių. Mus pasiekė apie 60. Kryždirbystė – unikali lietuvių liaudies meno šaka, įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą.
V. Svirskio kryžiai – tai vientisi skulptūriniai paminklai, kuriuose šventųjų figūros išskaptuotos pačiame kryžiaus kamiene. Jie primena skulptūrines lietuviškojo, liaudiškojo baroko kompozicijas, skulptūrinės plastikos medinę architektūrą.
„Lietuvos paminklų“ menotyrininkas Skaistis Mikulionis pasakojo, kad didelė dalis išlikusių ir Kultūros paveldo departamento rūpesčiu restauruotų V. Svirskio kryžių saugoma muziejuose. „Bėgant metams keičiasi gyvenimo būdas, keičiasi kultūrinis kraštovaizdis. Lietuva vis labiau urbanizuojama, tačiau nemanau, kad kryžius saugoti vien muziejuose būtų teisinga“, – sakė S. Mikulionis. Tuos, kurie buvo numatyta perkelti į muziejų, restauravo ir specialistai konservavo pagal vienokią technologiją, paliekamus lauke – pagal kitokią.
Restauratorius Alfonsas Šiaulys tikisi, kad jo prieš metus sutvarkytas V. Svirskio kryžius, stovintis Ėriškių kaimo kryžkelėje, lietuviško oro sąlygomis išstovės dar bent dešimt metų. Kartą jau tvarkytas jis buvo nupuvusiu kotu, atšokusiais ankstesnės apsauginės dangos sluoksniais. „Labai nedaug turime medžio drožinių, kurie gali ilgai stovėti po atviru dangumi. Net uždegtus D. Poškos Baublius laikas restauruoti. Man pačiam buvo labai įdomu išbandyti tą technologiją, parinkti konservavimo medžiagas taip, kad jos aklinai neuždarytų medienos. Jei padauginsi, padengsi kaip plastiku. Po tokiu sluoksniu medis suirs. Suprantu, kad tuos kryžius, kuriuos dar galima išgelbėti, būtinai reikia gelbėti. Kitaip jų neliks“, – sakė restauratorius. Ėriškių kryžiaus į muziejų neleido išvežti sklypo, kuriame jis stovi, savininkai. Nors jiems buvo pasiūlytas kitas – tiksli yrančiojo kopija. Dabar šis kryžius – Ėriškių įžymybė.
Jautė didelę atsakomybę
Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra
Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra yra didžiausia bažnyčia Kaune ir viena didžiausių šventovių Lietuvoje. Tai vienintelė bazilikinio tūrio gotiška bažnyčia mūsų šalyje. Architektės Nijolės Švėgždienės teigimu, didysis bažnyčios altorius pasižymi išskirtine visų jame esančių meno kūrinių darna – architektūros, sieninės tapybos, skulptūrų. Jis baigtas restauruoti prieš porą metų. Šiam darbui buvo sutelkti žymiausi šalies menotyrininkai, tyrėjai, restauravimo specialistai.
Bendrovės „Restauracija“ menų aikštelės vadovas Andrius Striūna pasakojo, kad labiausiai buvo nukentėjęs gotikinis bažnyčios skliautas ir mūro sienos: – „Kai prieš trisdešimt metų tvarkė bažnyčią, labai daug paviršių nudažė aliejiniais dažais, kurie neleidžia garuoti drėgmei, o ji natūraliai kaupiasi tokiuose statiniuose. Labiausiai vandens ir druskų buvo pažeista apatinė sienų dalis“. Kai kuriose įspūdingo skliauto vietose raudonų plytų nerviūros, pasak S. Mikuliono, kabėjo vos ne ore ir galėjo bet kada nukristi.
Atlikus polichrominius tyrimus paaiškėjo, kad autentiškų altoriaus spalvų būta šviesių. „Pilkos, tamsiai raudonos, šaltos altoriaus spalvos darė jį niūrų. Kurdama naująjį koloritą pirmiausiai galvojau apie tai, kokį įspūdį jis sudarys tikintiesiems. Tai buvo labai atsakinga užduotis, visi jautėmės atsakingi už dvasinę tikinčiųjų, atėjusių į arkikatedrą, būseną. Ir bažnyčios hierarchų, ir žmonių atsiliepimai liudija, kad darbas pasisekė“, – pasakojo N. Švėgždienė. Pasak jos, restauruotas altorius maksimaliai atitinka autentiškąjį.
www.sa.lt