Yra Tėvynė, ir yra valdininkiškoji biurokratija – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, skaitlingas partijų pulkas. Galėčiau prireikus eiti ginti savo Tėvynės, tačiau ir piršto nepajudinčiau dėl struktūrų, kurios jau trečias dešimtmetis nepateisina rinkėjų lūkesčių, orientuotos tik į savo ir savojo klano bei į stambiojo kapitalo interesus, o liaudžiai, geriausiu atveju, atgalia ranka nubraukiančios tik trupinius „nuo pasaulio vaišių pilno stalo“.
Sąjūdžio dienomis, o vėliau ir 1991 m. sausyje kiek galėdamas dalyvavau visose organizuojamose akcijose, budėjau prie Seimo, savojo miesto valdžios pastato. Kaip ir daugelis, buvau Don Kichotas ir dėl savo šalies buvau pasiryžęs viskam, tačiau vėliau atėjo kiti laikai ir kiti žmonės. Tie, kurie galimai keikė naująją valdžią ir lindėjo po lovomis gatvėmis važinėjant sovietų tankams. Vėliau, pajutę kad ir toliau kelias prie lovio jiems atviras, buvę parteigenosės nomenklatūrininkai ėmė muštis sau į krūtines ir prisiekinėti esą patys tikriausi Lietuvos patriotai! Ohoho! Galima būtų ir patikėti, tik jų darbai liudija visai ką kita.
Reikia pripažinti, jog esame miniažmogiai, baudžiauninkų palikuonys, vergai savo dvasia. Kad tik ponas nesupyktų – bus dar blogiau! Ir nereikia čia kaišioti Žalgirio ar kitų įspūdingų praeities pergalių – kada tai buvo? O viena po kitos sekusios okupacijos genetiniame lygyje įrėžė paklusnumą, mokėjimą prisitaikyti prie stipresniojo. Esame neverti tų didžiųjų praeities pergalių būdami neprincipingi, dvasiškai apkiautę prisitaikėliai, seniai pamiršę, kas yra savigarba. Juk net pareikšti savo pilietinę poziciją įstengia nedažnas: et, vis tiek nieko gero iš to nebus…
Neturime lyderių, kurie rūpintųsi ne savo nauda, bet žmonių gerove. Taip, kasmet kuriasi naujos partijos (lyg jų mūsų mažai valstybei dar būtų maža) ir visokie judėjimai. Bet jie mažai ką gali, išskyrus garsias frazes. Viršūnėse visiška impotencija. Kuriems galams tokiai mažai mūsų valstybei šitiek Seimo narių? Galima drąsiai mažinti per pusę – niekas valstybės valdyme dėl to nepasikeistų. Tik sutaupytume mokesčių mokėtojų milijonus.
Štai nelegalių pabėgėlių krizė: pagarbą jaučiame vengrams, danams, kaimynams lenkams, suomiams, čekams… Tautoms, kurios neprarado sveikos nuovokos ir savigarbos. Mūsų gi Briuselio pastumdėliai padarys viską, ką liepia „ponas“. O paprasta liaudis tyli ar tik su kaimynais pasikalba – išlieja nepritarimą genocidą vykdančiai valdžios politikai. Kuomet Briuselyje vyko balsavimas dėl pabėgėlių kvotų, mūsų „didžiavyriai“ – konservatoriai, socdemai, liberalai – vieningai kėlė rankutes – „Už“. Nesvarbu, kad pagal apklausas didžioji tautos dalis nenori šalia turėti tokių kaimynų – Briuselio marionetėms svarbiau sotus lovys, o liaudis.. Ak, ponios ir ponai, argi pirmą kartą?..
Kokį pavojų neša į Europą plūstančios ordos, supranta kiekvienas, kuriam sotus gyvenimas dar neužspaudė smegenų taukais. Tokių, kuriems tikrai reikia pagalbos, – vienas kitas, didžioji dauguma – dezertyrai arba lengvo gyvenimo ieškotojai 20–35 metų žaliūkai, į kitatikius žiūrintys kaip į nevisaverčius, kaip į gyvulius. Apie kokią integraciją gali būti kalba? O prostitutė visų lygių „nepriklausoma žiniasklaida“ kruopščiai filtruoja, ką turi pamatyti eilinis europietis: imigrantai – visuomet vargšai su vaikais ant rankų, nelaimingi, kenčiantys… Nors pilnas internetas visiškai kitokių vaizdų, kur imigrantai elgiasi arogantiškai, kovoja su policija, kelia riaušes, teršia, niokoja aplinka, daužo, varto ir degina automobilius, apiplėšinėja plentuose keleivius… Žinoma, šito europiečiai matyti neturi.
Gal prieš du mėnesius Europarlamento pirmininkas Ž. K. Junkeras savo kalboje išsakė mintį: esą labai negerai, kad pagal dabartinius ES įstatymus ekonominiai migrantai turi nelegalų statusą. Būtina pakeisti įstatymus! Koks „saliamoniškas“ sprendimas: jeigu skauda galvą, paprasčiausiai tereikia ją nukirsti!
Klausaisi tokių šnekorių ir galvoji: Dieve mano, nuo ko tik nepriklauso žmonių ir tautų likimai! Kur dabar mūsų išrinktoji, mus turinti ginti valdžia? Kur tie garsiai rėkavę politikai, galintys pakviesti žmones protestuoti visais teisėtais būdais? Šnipštas. Jų nėra. Jiems tai visiškai nenaudinga. Dargi pavojinga. Apie juos išgirsime tik artėjant eiliniams rinkimams… O gal jau ir dažnam tautiečiui, kaip tiems Mozės išvestiems į dykumą žydams, visų svarbiausia sotus gyvenimas?
Galėčiau priimti po savo stogų tikrą pabėgėlį, arabą krikščionį, iš šalių, kur deginamos bažnyčios, kur tikintys yra musulmonų ekstremistų užpuldinėjami ir žudomi. Bet šitų gero gyvenimo ištroškusių ir pilnų neapykantos krikščionims ordų… Atleisk, Viešpatie. Frau Merkel juos pasikvietė, tegul jais ir rūpinasi: ne mano vestuvės, ne aš dainavau… Turi juk kas nors pasakyti, jog karalius nuogas.
Valdžia čia apsigyvensiantiems pabėgėliams siūlo po 600 eurų kas mėnesį! Karališkas gestas. Ir ne tiek svarbu, iš kur ji tuos pinigus paims. Dažno dorai visą amžių dirbusio tautiečio pajamos tris kartus mažesnės. Kuo gi taip mūsų valstybei nusipelnė pabėgėliai muslimai? Savais nesirūpinama, jaunuomenė masiškai sprunka iš šalies, kurioje jokių perspektyvų, o štai svetimiems jau klojami šilti guoliai. Nereikia puoselėti iliuzijų, esą nelegalai Lietuvoje nepasiliks: kokios garantijos, kad ES nebus uždaromos sienos? Vyksta šėtoniškas žaidimas, neregėto masto eksperimentas, tautų ir kultūrų maišymo politika. Europos Sąjunga dosniai skolina šalims narėms pinigus, bet kartu su jais ateina ir dalykai, priešingi mūsų mentalitetui, krikščioniškai moralei. Genderizmas, sodomitai, mažamečių tvirkinimas prisidengiant „lytiniu švietimu“. Jau neoficialiai kalbama apie kraujomaišos bei pedofilijos įteisinimą… Vardan spalvingo Europos vertybių burbulo. O kas toliau? Istorija moko, jog valstybė ar imperija su pašlijusia morale ilgai neišsilaiko – ji tarsi supūna iš vidaus.
Ir jokio protesto iš gausios politikų kohortos – tarsi viskas taip ir turėtų būti.
Reziumuodamas, kas aukščiau pasakyta (ir nepasakyta), nenorėdamas, kad mūsų ainius atversdinėtų į savo religiją ateiviai, nenorėdamas, kad būtų griaunamos bažnyčios, o jų vietoje statomos mečetės, matydamas absoliutų valdančiųjų nenorą ir nesugebėjimą kalbėtis su žmonėmis bei spręsti šaliai primetamas problemas, stebėdamas ilgametę visišką visų valdžios lygių impotenciją atlikti ką nors naudingo visuomenės labui ir neregėdamas jokios galimybės situaciją iš esmės pakeisti bei nenorėdamas kuo nors prisidėti prie valdžios vykdomo tautos genocido, pareiškiu, kad atsisakau eiti ir balsuoti bet kurio lygio rinkimuose: prezidento, seimo, vietinės valdžios ar europarlamento (specialiai mažosiomis raidėmis). Tol, kol politiniame horizonte neatsiras jėga, galinti ir norinti spręsti šias problemas. Atsiriboju nuo bet kokių valdančiųjų žingsnių: jie dažniausiai daromi piliečiams nežinant ir be jų pritarimo. Suprantu, kad šis vieno žmogaus protestas nieko nepakeis – bent nedalyvausiu valdžios nusikaltimuose ir nebūsiu morališkai už juos atsakingas. Esu paprastas žmogus, tačiau matyti tai, kas vyksta dabar – ir skaudu, ir šlykštu.
2015 m. rugsėjo 17 d.
Šaltinis: Veidaknygė, tiesos.lt