O buvo taip…
Pokalbis prasidėjo prie šventinio stalo su gimtinėn grįžusiais iš Čikagos tautiečiais Regina ir Juozu…Jau budo gamta, į inkilus landžiojo varnėnai, krūmeliuose striksėjo neramūs žvirbliai. Ir dar!..Tarsi stebuklas!.. Senos liepos viršūnėje nutūpė ir ėmė kalenti gandrai!
– Grįžo!..Grįžo!… Mūsų gandrai parskrido! – plodami rankomis sušukome visi sutartinai. O kažkas dar pridėjo:
– O kuo blogesni lietuviai?..Jie taip pat grįžta į savo protėvių žemę!
Žodis po žodžio – ir mes pradėjome kalbėti apie patriotizmą, savo TAUTĄ, mus jungiančia Lietuvos KULTŪRĄ.
Mano giminaitė Regina, jau bene aštuonetą metų dirbanti Čikagoje, pasakė:
– Dėde Juozai, patriotizmas, meilė ir ištikimybė savo TAUTAI, savo ŽEMEI labai svarbu!..Bet kartais, gal tai ir labai man gėda, aš negaliu paaiškinti, kodėl reikia mylėti Lietuvą?.. Gal kitaip pasakysiu: kodėl mes lietuviai TAIP ją mylime, kodėl dėl jos aukojamės, kodėl grįžtame namo?..
Tada ir aš užsimąsčiau…
Juk tai labai svarbu!..Ypač dabar, kai šimtai tūkstančių lietuvių išvyko (tikiuosi!) laikinai iš savo ISTORINĖS GIMTINĖS, kai jie tik savo sapnuose girdi …lakštingalų čiulbesį, vyturėlio giesmę, močiučių lopšines…
Ir aš staiga supratau – APIE TAI REIKIA KALBĖTI, DALINTIS SAVO JAUSMAIS, VIENAS KITAM ATVERTI SAVO – LIETUVIO ŠIRDIES PASLAPTIS, PASAKOTI APIE SAVO LIKIMUS IR SAVO GYVENIMO PATIRTĮ.
* * *
Todėl aš ir kviečiu – puikaus internetinio laikraščio „BIČIULYSTĖ“ erdvėje, galbūt, atidarius naują rubriką „LIETUVIAIS ESAME MES GIMĘ…“, PRATĘSTI mums visiems labai aktualų ir gyvybiškai svarbų lietuvybės išlikimo PUSLAPĮ!..Kalbėkime, diskutuokime, palaikykime vienas kitą, nebūkime vieniši ir užsidarę…Juk mes esame LIETUVIAI!
Ir pasvajokime… Mūsų mintys, mūsų laiškai ir mūsų atsiminimai gali tapti nepaprastai įdomia KNYGA – lietuvių išeivių ODISĖJA!
O kol kas – pokalbio pradžiai – aš prisimenu Lietuvos istoriją, bandau pateikti faktus, įvykius, datas, – visa tai, kuo mes didžiuojamės!
*****************************
1. Pirmiausia, žinoma, tauta! Pažvelgus į istorijos gilumas, galima suvokti, kad paskutinis mūsų eros TŪKSTANTIS metų lietuviams, lietuvių tautai ir VALSTYBEI labai svarbus.
Be susitelkimo, be vieningumo baltų gentys nebūtų išlikusios. Mūsų istorija – tai išlikimo istorija, nuolatinė kova už savo būvį. PATRIOTIZMO sąvoka – jau šių laikų išradimas.
Lietuvius – tai yra baltų gentis vienijo liaudies dainos, pasakos, padavimai, mįslės ir patarlės, papročiai, pagoniška religija, o svarbiausia – bendra kalba – labai unikali BALTŲ kalba, kuri gimininga su senąja indų kalba SANSKRITU!
Lietuvių patriotizmo, jų vieningumo ir orumo įrodymas – tai didieji ISTORIJOS tarpsniai ir faktai – DURBĖS ir SAULĖS mūšiai, ŽALGIRIO istorinė pergalė prieš kryžiuočius, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės susidarymas, Gedimino, Mindaugo, Kęstučio, Algirdo, Didžiojo Vytauto veiklą ir jų žygiai, užtikrinę Lietuvos valstybės išlikimą.
Visa tai – PAMATAS, ant kurio pastatytas mūsų tautinio identiteto rūmas!
2. Tautinės Valstybės pamatas turi būti tvirtas! O kas jį sutvirtina? Žinoma, tai nematomas cementas, rišamoji medžiaga – kalba, jos pagrindu sukurta tautosaka, literatūra, menas, liaudies dainos, papročiai, tradicijos, istorijos veikalai, etnografija, mokslas.
XVI – XIX amžių bėgyje lietuviai pergyveno ne pačius geriausius ir sėkmingiausius metus. Lietuva atsidūrė didžiųjų Europos valstybių trikampyje (Lenkija – Vokietija – Rusija) ir buvo spaudžiama iš trijų pusių. Jai grėsė asimiliacijos pavojus, išnykimas. Ir štai čia suveikė galingas pasipriešinimo ginklas – KALBA bei RAŠTAS.
Lietuviai, kaip nedaugelis tautų Europoje, turi savo kalbos ir savo rašto gynimo istoriją. Tad neatsitiktinai mes taip gerbiame savo PIRMĄJĄ lietuviškąją knygą, kuri pasirodė 1547 metų sausio 8 dieną! Jos vienintelis egzempliorius saugomas Vilniaus Universitete.
Tai reikšmingas mūsų PATRIOTIZMO paminklas!
PIRMOJI LIETUVIŠKOJI KNYGA – tapo tautinio identiteto pamatu, ant kurio nenuilstamai, per kančias ir vargus, nepaisant persekiojimų, aukų ir trėmimų į Sibirą, beveik šešis šimtmečius buvo kuriama LIETUVIŠKOJI KULTŪRA.
Labai svarbu suvokti, jog tapti savo Valstybės, savo tautos patriotu negalima laukiniuose tyruose, Sacharos smėlynuose, vidury tuščio lauko. Pirmiausia būtina SUKURTI tai, kuo tu pats gali didžiuotis. Meilė Tėvynei – tai ne abstrakti sąvoka! Geriau mažiau apie ją kalbėk, o padaryk kokį nors konkretų darbą, susitvarkyk savo būstą, pasodink medį, gerbk žmogų, būk darbštus, sąžiningas, atjausk artimą, saugok gamtą, pats nešiukšlink, apgink teršiamą upę, ežerą, iškelk paukštukui inkilą, pasiklausyk jo giesmės.
Tik iš smulkmenų, tik iš detalių, mūsų poelgių, kūrybinio nusiteikimo, paprasčiausio padorumo, formuojasi gyvybinga patriotizmo politika, o aiškiau pasakius, GYVENIMO BŪDAS, mūsų būties ir buities tautinis koloritas, lietuviškas charakteris, kuris kartais įvardinamas – darbštumu, atkaklumu, užsispyrimu, prieraišumu prie savo žemės, prie savo istorijos ir tautinių vertybių. Kitokiu atveju mes veltui ir tik formaliai giedotume savo tautos himną, kurį itin sunkiais laikais sukūrė Vincas Kudirka. Nieko GERO nepadarius savo tautai, savo Tėvynei nepatogu tuščiai virpinti orą: „Vardan tos Lietuvos!..“
3. Lietuviškojo PATRIOTIZMO esmę, jo gelmes nepaprastai vaizdingai ir meniškai atskleidžia ir nepamirštamais vaizdai sutvirtina paskutiniųjų metų Justino Marcinkevičiaus kūryba, jo istorinės dramos, lyrika. Pavyzdžiui, jo tekstais parašytos dainos, kartais prilygsta Maironio „Lietuva brangi…“, „Už Raseinių ant Dubysos“, „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai…“
Justinas Marcinkevičius patriotizmą išreiškia paprastais, visiems suprantamais, tiesiog kasdieniškais žodžiais:
KAS ROVĖ, NEIŠROVĖ,
KAS SKYNĖ, NENUSKYNĖ,
NES TU ESI ŠVENTOVĖ,
NES TU ESI TĖVYNĖ.
Šios dainos melodiją, kartais net nubraukdamas ašarą, niūniuoja ir senas, ir jaunas, suvokdamas, kad taip kalbama apie ilgametę lietuvių tautos istoriją, jos vargus ir jos lemtį. Beje, tokio skambėjimo kūrinių yra parašę daug lietuvių poetų: Salomėja Neris, Paulius Širvys, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Eduardas Mieželaitis ir daugelis kitų. Pavyzdžiui, kaip lietuviškai nuoširdžiai skamba Pauliaus Širvio eilutės:
AŠ BERŽAS, LIETUVIŠKAS BERŽAS
SU PLIENO DALGIU ANT PETIES…
Norint suvokti tautiškumo prielaidas, aptarti patriotizmo esmę, būtina žinoti Justino Marcinkevičiaus dramas.
Drama „Mažvydas“ – tai paminklas lietuviškai kalbai, raštui, knygai. Tai, sakytume, pradžių pradžia.
Dramatiniame kūrinyje „Mindaugas“ poetas sintezuoja ilgą ir sunkų Lietuvos valstybės kūrimo procesą, baltų genčių apsisprendimą vienytis, drauge pasipriešinti išorės priešams. Karalius Mindaugas tampa mūsų valstybės simboliu, valstybingumo garantu.
Tuo tarpu dramoje „Katedra“ Justinas Marcinkevičius, užbaigdamas savo draminį triptiką, išryškina mintį, jog turint KALBĄ ir sukūrus VALSTYBĘ, būtina ją TOBULINTI, SUDVASINTI, mylėti ją savo darbais, savo kūryba kaip ŠVENTOVĘ!
* * *
Kalbant apie tautiškumą, negalima pamiršti mūsų dailės, muzikos, teatro. Labai iškiliu patriotiniu reiškiniu tapo Vytauto Klovos opera „PILĖNAI“. Oriai ir patriotiškai skamba garsioji arija: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“.
Tautiškumas labai ryškiai atsiskleidžia mūsų dailėje, drožyboje, tautinių rūbų ornamentikoje, architektūroje. Žinoma, nauji laikai keičia mus, mes modernėjame, jaučiame atviro pasaulio įtakas, tačiau vis tiktai kol kas, (tą pripažįsta ir užsieniečiai!) išliekame saviti, nepakartojami, o tuo pačiu ir įdomūs pasauliui.
4. Lietuvių savitumas bei originalumas išryškėja ir ekstremaliose situacijose, emigracijoje, fiziškai nutolus nuo savo Tėvynės. Tai labai įdomi ir plati tema. Iš žmogaus atminties, kaip pasirodo, ne taip jau lengva ištrinti tautos istorijos, emocijų, papročių, kultūros.
Pavyzdžiui, kitų tautų atstovai stebisi, jog lietuviai atsidūrę emigracijoje ilgus dešimtmečius išsaugoja gimtąją kalbą, papročius, rengia Pasaulio lietuvių šokių šventes, leidžia savo laikraščius, žurnalus, knygas, turi savo bažnyčias, chorus, stato operas, aktyviai bendrauja su savo Tėvyne. Net ir sovietiniais laikais, lietuviai JAV, Vatikane ir kitur išlaikė Lietuvos atstovybes, kūrė išlaisvinimo komitetus, savo organizacijas, draugijas, tam negailėjo nei laiko, nei lėšų. Ypač aktyviai dirbo lietuvių inteligentija, rašytojai, dailininkai.
Labai ryškų pėdsaką lietuvių poezijoje paliko poetas Bernardas Brazdžionis, kuris Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo vyksme tapo Laisvės šaukliu.
Štai koks išraiškingas faktas!..B. Brazdžionis, priverstas palikti Tėvynę, 1940 metais rašo:
Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
-Kur tu, Tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
Atsakė man: – Aš čia – gyva!
[…]
Ėjau, klupau iš pirkios į pirkelę:
-Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Tik balsas man tas rodė tamsų kelią:
-Aš čia – gyva, aš čia – gyva…
Ne tiktai B.Brazdžionis, bet dešimtys literatūros, meno ir kultūros žmonių, būdami toli nuo tėvynės, išliko jos ištikimais piliečiais, patriotais. Tai poetai Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Aistis (Aleksandriškis), Stasys Santvaras, Antanas Gustaitis, prozininkai Marius Katiliškis, Kazys Almenas, Antanas Vaičiulaitis bei daugelis kitų.
Išeivijoje reikšmingai dirbo dailininkas Vytautas Jonynas, literatūros tyrinėtojai V. Kelertienė, V. Kavolis, Br. Vaškelis , kalbininkas Antanas Salys bei dešimtys kitų. Kaip ištikimybės Lietuvai pavyzdžiu yra ir Valdo Adamkaus veikla, kuris, po aktyvaus darbo emigracijoje, tapo mūsų valstybės Prezidentu!
5. Dabar Lietuvai atsivėrė platusis pasaulis, dingo uždarumo sienos, išsiplėtė Europos horizontai. Mūsų tautiečiai savo darbais garsina tėvynę toli ir už jos ribų, šlovę Lietuvai pelno operos solistė Violeta Urmanavičiūtė, aktorė I. Dapkūnaitė, poetas ir mokslininkas T. Venclova, mokslininkai, sportininkai ar šiaip eiliniai žmonės, dirbdami stropiai ir sąžiningai. Ar visus suskaičiuosi, visus prisiminsi?
Patriotinę misiją užsienyje atlieka ir mūsų šaunieji krepšininkai. JAV, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Maskvos, Lenkijos ir kitų šalių sirgaliai, plodami Šarūnui Jasikevičiui, broliams Laurinovičiams, Ilgauskui, Kleizai, Šiškauskui bei dešimtims kitų vaikinų, ploja ir Lietuvai!
Tikrais Lietuvos patriotais vadiname šiuolaikinės penkiakovės meistrus, šauniąsias treko dviratininkes, diskininką Alekną, nenugalimąjį Savicką, lauko tenisininkus, būriuotojus, lengvaatlečius…
Tai akivaizdus įrodymas, jog Lietuvos patriotas turi būti kūrybingas, kultūringas, sportuojantis žmogus, stiprus savo dvasia, išsilavinęs, žinantis ne tik savo tautos istoriją, bet ir savo žmogiškąją vertę, gerbiantis kitus žmones, kitas tautas ir jų kultūras, bet NIEKAM NEVERGAUJANTIS!
Juozas NEKROŠIUS –
Poetas, Lietuvos kultūros ministras (1994 -96 metai)