Tėvynė mūsų

Popierinė Lietuvos kairė

Written by admin · 1 min read

Nenoriu reklamuoti ir taip siūlyti gaišti laiką norintiems pasiskaityti „popierinės“ kairės diskusiją Delfi.lt portale. Turiu omeny Nidos Vasiliauskaitės rašinius ir Andriaus Bielskio atsakymą jai  (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-bielskis-apie-empatija-ir-kitas-kairiasias-vertybes-atsakymas-n-vasiliauskaitei.d?id=62164575). Noriu tik atkreipti dėmesį į itin simptomišką ir esminį momentą, netyčia išsprūdusį vienam „diskusijos“ autoriui. Čia tarsi riktas, kaip sako mano bičiulis Vaidas, – kalbi, kalbi ir netyčia lepteli kai ką savaiminio, o tai pasirodo visiškai esminga.


 Cituoju: „O tai, kad empatija visuomet buvo esminė kairiųjų intelektualų ir politikų vertybė, byloja ir gausūs istoriniai pavyzdžiai – pradedant Karlu Marxu, Friedrichu Engelsu ir baigiant György Lukácsu bei visa Frankfurto mokykla. Visi jie buvo gerai išsilavinę privilegijuoti buržua, tačiau solidarizavosi su silpnaisiais – beteisiais, eksploatuojamais darbininkais (ir šiuo atveju nesvarbu, kad tai darė pirmiausia vedini teorinių-filosofinių paskatų, o ne pigaus emocionalumo, kuris mažai ką bendro turi su tikra empatija).“

Sakinys skliausteliuose yra geriausias įrodymas, kodėl lietuviškos kairės mintis yra popierinė. Galima taip mylėti filosofinį kairumą, kad net nepastebėti konkrečių žmonių. Kaip Dostojevskis sakė: „lengva mylėti žmoniją, bet sunku – konkretų žmogų“.

Mano nuomone, vienintelis realus lietuviškos kairiosios minties šaltinis ir tema yra homoseksualumas, nes jis kyla iš konkrečių egzistencinių motyvacijų.

O warwickiška kairė, lygiai kaip ir cambridgiška dešinė, mums gali įtikinamai pasamprotauti apie tai, ką sakė Aristotelis ar Marksas, bet visiškai puikiai, tobulai fantastiškai įsilieti ir dalyvauti lietuviškosios galios konjunktūroje. Kažkodėl pastaroji be problemų sulygina kairę su dešine. Ir tai yra tikras ideologinės minties popieriškumo požymis.

Vienas iš Cambridgo (Mantas Adomėnas) gali postringauti apie politinę civilizaciją ir čia pat spjaudyti ant Vytauto Landsbergio, jau nekalbant apie mergaitę iš „subinių ir gaidžių“ klipuko. O kitas iš Warwicko (A.Bielskis) gali iki pažaliavimo dėstyti teorinės kairės subtilybes ir čia pat vienoje radijo laidoje pareikšti, kad visas pedofilijos skandalas buvo tiktai vienos ponios ėjimo į Seimą istorija. Turbūt būtų sunku rasti didesnę tikrosios kairės parodiją nei toks nesugebėjimas matyti lietuviško establismento veikimo.

Tokiai kairei pasirodo tinka viskas, prieš ką kovojo visi didieji kairieji, kas yra kairės alfa ir omega – politinis ir ideologinis establishmentas.

Vis dėlto knygos nėra realybė. Ne kitaip.

andriussvarplys.wordpress.com

Tiesos.lt