Ar Jūs, būdamas mokinys ir turbūt žinodamas apie Molotovo-Ribentropo paktą bei tai, kas iš tiesų įvyko 1940-ųjų birželio 15-ąją, ištverdavote tą melą, kad Lietuva tapo „tarp lygių lygi ir laisva“ ir mokykloje neiškrėsdavote kokio nors akibrokšto?
Senelio brolis Juozas Urbšys, norėdamas apsaugoti mus, jauniausias Urbšių giminės atžalas, vengdavo su mumis kalbėti ta tema. Gal manė, kad tai gali mums pakenkti. Tačiau kai jau buvau vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje, apie tuos įvykius mes kalbėdavome. Tas tiesos žinojimas, be abejo, sukurdavo tam tikrą dviprasmybę. Laimė, kad turėjau protingą ir gerą istorijos mokytoją. Žinoma, viešai per pamokas apie tuos dalykus nekalbėjome, bet privačiuose pokalbiuose su mokytoju tomis temomis buvo diskutuojama.
Prisimenu, kai jau studijavau aukštojoje mokykloje, tuometiniame Pedagoginiame institute, per TSRS istorijos paskaitą, vykusią didžiojoje auditorijoje, kurioje dalyvavo viso kurso studentai – per šimtas žmonių – dėstytojas profesorius pradėjo kalbėti apie 1940-uosius metus bei apie tai, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą. Tada nesusilaikiau ir išdrįsau visos auditorijos akivaizdoje paprieštarauti. Keisčiausia buvo tada, kai iš profesoriaus išgirdau, kad jis asmeniškai kalbėjosi su buvusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu ir neva jis jam patvirtinęs savanoriško Lietuvos valstybės įstojimo į Sovietų Sąjungą faktą. Toks akivaizdus melas net atėmė žadą.
Egzamino metu profesorius bandė mane „sukirsti“. Laimei, ištraukiau bilietą ne apie Lietuvos „savanorišką“ įstojimą.
Esate iš tos Urbšių giminės, kurios pavardė buvo bene dažniausiai minima nuo Atgimimo metų, kalbant apie 1940-aisiais įvykdytą Lietuvos okupaciją. Juozas Urbšys buvo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, kuris „turėjo garbės“ susitikti su tuometiniais Vokietijos ir Tarybų Sąjungos valdovais, didžiausiais pasaulio kraugeriais. Ar Jūs pats esate artimiau bendravęs su Juozu Urbšiu ir kada: ar dar tuomet, kai mus valdė okupantai ir jų talkininkai, ar jau po Kovo 11-osios? Kokie įspūdžiai iš to bendravimo?
Kaip minėjau, mūsų bendravimas ta tema vyko ir iki Kovo 11-osios dienos. Prosenelių ir senelių man neteko matyti gyvų – jie buvo palaidoti amžino įšalo žemėje Sibire. Kai Juozo Urbšio brolių šeimų vaikai grįžo iš tremties, būtent jis juos visus pasitikdavo Kauno geležinkelio stotyje, apgyvendindavo, jais rūpindavosi. Pats J. Urbšys yra rašęs savo seseriai, kuri buvo emigravusi į Venesuelą, kad šiuo metu jis funkcionuoja kaip savo brolio vaikų tėvas ir kaip tų vaikų senelis. Todėl mes, giminės jaunėliai, jį vadindavome tiesiog seneliu Juozu. Jis giminėje turėjo besąlygišką autoritetą, buvo tarsi giminės galva, kurio nuomonė visiems buvo svarbi. Visada domėjosi, kaip mums sekasi, sulaukdavome patarimų ir jausdavome jo norą, kad įgytume kiek galima daugiau žinių, išsilavinimą ir tiesiog augtume dori žmonės, mylintys savo kalbą ir istoriją.
Kai J. Urbšys kalbėdavo apie to meto tragiškus Lietuvai įvykius, jis visada tai darydavo labai atsakingai. Ir nesvarbu, ar būdavo atėjęs svetimas žmogus, ar giminaitis. Jis labai atsakingai pateikdavo faktus, be emocinio interpretavimo.
Turint omenyje, ką iškentė per vienuolika metų kalėjimo vienutėje tiek jis, tiek ir jo žmona Marija Mašiotaitė-Urbšienė, kiek nukentėjo giminė nuo sovietų okupacijos, mane stebino, kad kalbantis apie tuos įvykius jo balse niekada nesijautė jokio pykčio, keršto. Jis buvo laisvas nuo neapykantos okupantams. Bet kartu jame jautėsi labai aiškus ryžtas būti tiesoje.
Atsimenu, kai jau buvau pirmo kurso studentas, jo paklausiau, kokį įspūdį jam paliko Hitleris tais lemtingais Lietuvai metais. Senelis Juozas tada šyptelėjo ir pasakė: „Hitleris labai daug kalbėjo apie taiką“.
Panašiai, kaip dabar kalba V. Putinas – žvangindamas ginklais ir liedamas nekaltų žmonių kraują. Deja, laikai ir vardai pasikeitė, bet grobuoniška tironų prigimtis – ne.
Ar Jums Urbšio pavardė niekada netrukdė?
Kad akivaizdžiai būčiau persekiojamas dėl Urbšio pavardės, tikrai nesijautė. Tik atsimenu, kai vedžiau ir mes susilaukėme pirmagimio, turėjau išeiti į neakivaizdines studijas. Tada darbo teiravausi ir vienur, ir kitur. Atrodo, sutariame, bet po kurio laiko atsako neigiamai. Greičiausiai tai galėjo būti susiję su reikiamos kvalifikacijos stoka. Juk konkrečios profesijos tuo metu neturėjau. Tiesa, kartą išaiškėjo, jog buvo atsakyta dėl kitų motyvų. Norėjau įsidarbinti tiekėju vienuose poilsio namuose. Tarsi jau buvome sukirtę rankomis. Jau pagalvojau: „Pagaliau!“. Tačiau atidavus reikiamus dokumentus paaiškėjo, jog esu netinkamas užimti tokias „atsakingas“ pareigas. Mat šioje poilsinėje ilsėdavosi partinės nomenklatūros bosai.
Žinoma, jei būčiau norėjęs, galėjau tais laikais pats tapti tos nomenklatūros dalimi. Studijų metais atsitiktinai sužinojau, jog man nežinant buvau išrinktas į fakulteto komjaunimo biuro narius. Kitiems tokios pareigos tada suteikdavo galimybę siekti tolimesnės karjeros. Juk buvo 1984-ieji metai. Apie Sąjūdį dar niekas nekalbėjo. Tačiau tokios karjeros galimybės manęs nedomino. Todėl komjaunimo biuro vadovės pareikalavau išbraukti mane iš biuro narių sąrašo. Ji paklausė, kodėl. Tiesiai šviesiai atsakiau, kad nelabai tikiu komjaunimo organizacijos perspektyva. Kaip dabar prisimenu jos iš nuostabos išplėstas akis.
Per okupacijos metus vos ne kiekviena šeima patyrė netekčių ir įvairių skriaudų. Bet ir tarp jų vis dar esama nemažai tokių žmonių, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra? Ar nepriklausomos Lietuvos valdžia savo darbais prie to neprisidėjo?
Prieš 25 metus žmonės sukilo prieš neteisybę, melą ir aukštai iškėlę Sąjūdžio vėliavą, drąsiai ėjo atkurti nepriklausomos, teisingos valstybės. Į tą troškimą buvo sudėta labai daug vilčių. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, valdžia padarė viską, kad žmonių pilietinės galios būtų atskirtos nuo valstybės kūrimo, ir tai privedė prie susvetimėjimo. Šiandien Lietuvos valstybę daugelis žmonių tapatina ne su savimi, o su valdžia. Tenka klausytis ar skaityti žmonių komentarus apie galimą Rusijos agresiją Lietuvos atžvilgiu. Kai kurie iš jų mano, kad tai būtų agresija ne prieš Lietuvą, o prieš neteisingą valdžią.
Per tuos 25 metus mūsų valstybėje tikrai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys tautiniam patriotiniam ugdymui, įtraukiant mūsų valstybės piliečius į valstybės kūrimą, kad jie jaustųsi už ją atsakingais šeimininkais.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, naujai atsiradusios partijos dažniausiai savo politines galias kūrė ne pagal vakarietišką, o pagal sovietinį komunistinės partijos modelį. Pagal šį galios modelį partijos interesas visada aukščiau žmonių intereso, nes viskas daroma neva dėl tų žmonių gerovės. Todėl, jei žmonės šiandieninėje Lietuvoje tuo pabando suabejoti, tai Konstitucinis Teismas visada pasiruošęs išaiškinti, kur tautos vieta.
Gal todėl šiandien komunistų aukštųjų partinių mokyklų absolventai užima atsakingas pareigas Nepriklausomoje Lietuvoje. Gal todėl dalis žmonių vis dar jaučia sovietų okupacijos pasekmes.
Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą labai nukentėjo ir nuo Vokietijos, ir nuo Rusijos (gal geriau sakyti nuo Tarybų Sąjungos?) Vyresni žmonės, vardindami įvairius argumentus, kartais retoriškai paklausia: o ar ne geriau tada būtų buvę Lietuvai, jei tą karą būtų laimėjusi Vokietija? Ką tokiems pasakytumėte?
Kai grįžtame į 1940-ųjų metų birželio 15 d., į Lietuvos okupacijos metus, mes įvairiai bandome įvertinti to meto įvykius. 1939 metais Europoje įsiplieskęs Antrasis Pasaulinis karas buvo pasekmė nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos suokalbio. Tiek naciai, tiek ir sovietai buvo nusikalstami valstybiniai dariniai žmoniškumui. Todėl skambėtų keistai, jei kalbėtume apie tai, ar būtų geriau savanoriškai susidėti su vienu, ar su kitu nusikaltėliu, ir ar tai būtų naudingiau Lietuvai. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona buvo įsitikinęs, kad Anglija šį karą laimės. Lietuva išliko solidari su ta Europos dalimi, kuri kovojo prieš nacių Vokietiją, prieš Europos pavergimą.
Tokios pat neutraliteto politikos laikėsi ne vien tik Lietuva, bet ir Latvija, Estija. Būtent tai rodo, kad buvo bendras susitarimas jokiais būdais nesusitapatinti nei su nacių Vokietija, nei su Sovietų Sąjunga. Buvo tikimasi, jog šitą karą pralaimės nacių Vokietija, o tada, kaip ir po Pirmojo Pasaulinio karo, bus galimybė atstatyti savo valstybes.
Pamirštama, kad 1939 metais, kai buvo užpulta Lenkija, JAV pradžioje irgi buvo paskelbusi neutralitetą. Kaip ir Latvija bei Estija, taip ir Lietuva sutiko su ultimatumu dėl sovietų kariuomenės invazijos ir tai nutiko tuo metu, kai Prancūzija – vienas iš Europos taikos garantų – buvo užimta per keletą savaičių.
Dabar K. Škirpos prisiminimuose bandoma interpretuoti, kodėl nebuvo eita su nacių Vokietija – tarsi tokiu būdu būtų apsisaugota nuo sovietų invazijos. Labai keista, kad nesusimąstoma, kaip būtų atrodžiusi Lietuva, savanoriškai prisijungusi prie nacių ir tokiu būdu būtų susiejusi save su jų įvykdytais nusikaltimais žmoniškumui. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, dėl žydų holokausto mums ir dabar tenka atsiprašinėti tarptautinės bendruomenės, tarsi tai būtų buvusios ne nacistinės Vokietijos, o Lietuvos inicijuotos žudynės. Kiek mūsų vyrų būtų pakloję galvas Vakarų fronte, jei mes būtume tapę nacių sąjungininkais?
Manau, dėl to, kad lietuviai boikotavo nacių vykdytą karinę mobilizaciją, Lietuvoje buvo daug daugiau išlikusių gyvų vyrų negu Latvijoje ir Estijoje, kurie galėjo pasipriešinti sovietų okupantui. Neabejoju, kad Lietuvos partizanų pokario pasipriešinimas lėmė, jog sovietinė kolonizacija buvo mažesnė negu Latvijoje ir Estijoje. Taip galima spręsti pagal šių trijų valstybių tautinę sudėtį. Esu įsitikinęs, jog dėl tos priežasties mes pirmieji Sovietų Sąjungoje išdrįsome atkurti nepriklausomą valstybę.
Esame krikščionys, todėl turime jausti pareigą gerbti visas karų ir okupacijų aukas, palaidotas Lietuvoje. Ar deramai pagerbiame Lietuvoje palaidotas Antrojo pasaulinio karo aukas, nepriklausomai nuo jų tautybės, gal bent lapkričio 1-ąją?
Be abejo, mes turime jausti pareigą pagerbti karuose žuvusiųjų atminimą. Tačiau su visa pagarba žuvusiesiems, mums nevalia pamiršti, kas ir dėl ko padėjo galvas. Tam, kad Lietuvos okupacijos pamokos nepraeitų veltui.
tiesos.lt