Rinkimai baigėsi. Politinis nomenklatūrinis elitas ir jį aptarnaujanti didžioji žiniasklaida švenčia pergalę. Socdemų ir konservatorių lyderiai ekstatiškai džiūgauja, esą „žmonės rinkosi pastovumą“. Tas pastovumas siejamas su prezidente Dalia Grybauskaite. Bendroje džiūgavimų terpėje gausu žurnalistinių ideologinių klišių, kurias daugelis mūsų politinių lyderių įsiminė anais komjaunuoliškos jaunystės ir apmokymų metais – esą balsavimas rodąs, kad „žmonės tiki Lietuva“. Lygiai taip anais laikais komjaunimas „tikėjo šviesia ateitimi“, kurią jiems kūrė vyresnieji draugai – komunistai. Ir sukūrė.
Didysis istorijos paradoksas – jau beveik ketvirtį amžiaus Lietuva gyvena išsivadavusi iš sovietinės okupacijos, o iki šiol valdoma komunistų partijos ir komjaunimo paruoštų, partinėse mokyklose ir akademijose lavintų kadrų. Nesvarbu, kokiose dabartinėse partijose jie darbuotųsi, kurdami nomenklatūrinį gerovės rojų. Juk išties dar niekada partinei nomenklatūrai nebuvo taip gera ir patogu gyventi. Anais laikais dar virš galvų kabojo Kremliaus rimbas, o dabar – visa valdžia ir visi finansiniai srautai vienose – valdančiųjų – rankose. Ir jokios atsakomybės.
Dalia Grybauskaitė prezidentavimą pradėjo rodydama ryžtą keisti politinę sistemą – žadėjo plėsti tiesioginių rinkimų sritį, diegti realią savivaldą ir grąžinti teismams tarėjų instituciją, kad ir visuomenė dalyvautų vykdant teisingumą. Pažadai taip ir liko pažadais, o jau šiuo metu net nekalbama apie jokį būtinumą ką nors keisti. Viskas Lietuvoje vyksta kuo puikiausiai, dabar belieka tik svaigintis laimėjimų vaisiais.
Antrajame rinkimų ture dalyvaus du patyrę ir užgrūdinti partinės nomenklatūros kadrai. Tad jokių netikėtumų. Zigmantas Balčytis jau atliko savo sutartą vaidmenį – pridengė prezidentę nuo galimų netikėtumų. Juk visai kitoks spektaklis galėjo susikurti į antrą rinkimų turą išėjus, pavyzdžiui, Nagliui Puteikiui. Arba tos pačios nomenklatūros atstovui Artūrui Paulauskui, kuris įsidrąsinęs ėmė atvirai rodyti prezidentės klaidas ir vykdomos politikos ydas. Vėlgi paradoksas – nomenklatūriniai kandidatai gana tiksliai vardijo didžiausias Lietuvą ištikusias bėdas, tačiau juk tos bėdos ir radosi kaip jų ilgametės politinės veiklos pasekmė. Tačiau savosios veiklos niekas nebuvo linkęs analizuoti, juolab pateikti Lietuvos žmonėms konkrečią pokyčių darbotvarkę.
Didžiausia nesėkmė ištiko Vilniaus merą Artūrą Zuoką – jis ne tik ilgai rungėsi dėl paskutinės vietos su Broniu Rope, bet ir pralaimėjo savo mieste Valdemarui Tomaševskiui. Nepadėjo vaizdinga ir iškalbi demagogija, nei aiškiai demonstruojamas ryžtas ginti oligarchų ir aukštosios teisininkijos bei valdininkijos interesus. Tačiau Vilniaus meras išmanus politinis verslininkas, tad net tuos kelis jį rėmusių rinkėjų procentus jau siūlo antrojo turo dalyviams – gal susigundys. Vis šis tas bus išspausta.
Stebėtinai sužibėjo Naglis Puteikis, vienintelis siūlęs tam tikras sistemines, Lietuvai gyvybiškai reikalingas pertvarkas ir permainas. Kaip tik prieš jį buvo kuriama žiniasklaidos „tylos siena“, tad rinkimų kampanijai trūko ir laiko, ir pajėgų. Partinės nomenklatūros lyderiai bijojo, kad N. Puteikis nepatrauktų dalies žmonių, nedalyvaujančių rinkimuose ar balsuojančių „tyčia prieš valdžią“. Devyni procentai tokiomis sąlygomis – didelis laimėjimas. Juk nebuvo nei partinių skyrių Lietuvos miestuose ir miesteliuose, nei partinių valdininkų paramos.
Ką duos Lietuvai tos nomenklatūrinis pastovumas? Nieko gera. Juk visais socialiniais „parametrais“ tvirtai žygiuojame savinaikos keliu, vedančiu į pražūtį, kad ir kokiu svaigiu nomenklatūriniu bei oligarchiniu gyvenimu ji būtų pažymėta. Gyventojų spartaus mažėjimo jau nebelaikome problema. Gal netekome tautinio ir valstybinio savisaugos instinkto? Tikėkimės, kad dar puoselėjame jo likučius. Prezidentės tvirtinamas nomenklatūrinio valdymo stabilumas ir pastovumas Lietuvai pražūtingas. Mūsų valstybei reikalingas sukrėtimas, išlaisvinantis kūrybines tautos ir visuomenės galias, kad sutelktai imtume veikti savo krašto ir jos žmonių gerovei, o ne tenkintumėmės „elektorato“ vaidmeniu kas keleri metai stebėdami nomenklatūros surežisuotą rinkimų spektaklį.
tiesos.lt