Tėvynė mūsų

Prelatas Mykolas Krupavičius. Vasario 16-oji

Written by admin · 4 min read

Vasario Šešioliktoji ilgų, kruvinų lietuvių tautos kovų su rusų caro okupacija už Lietuvos laisvę laimėjimo diena. Ji ištisos revoliucijų, sukilimų ir įvairių kitokios rūšies pasipriešinimų caro valdžiai eilės, knygnešių, didžios tautos vienybės ir pagaliau partizanų ir savanorių iškalbinga ir reikšminga liudininkė. Vasario Šešioliktoji tų lietuvių tautos kovų už savo laisvę, kalinimų, žudymų, trėmimų, kankinimų, tamsinimo ir alinimo martirologijos knygos paskutinysis lapas. Vasario Šešioliktoji Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės triumfo diena. Ta didžioji diena jokiose sąlygose ir aplinkybėse negali nustoti savo vertės ir reikšmės. Mums lietuviams ji yra nemari. Ji gali keist tik savo būdą ir krypti pagal gyvenimo sąlygų reikalavimą.

Nepriklausomybės laikais Vasario Šešioliktoji buvo didžiulė tautos džiaugsmo šventė ir ryžto ginti savo laisvę demonstracija. Šiais Lietuvos ir lietuvių tautos didžiųjų nelaimių laikais Vasario Šešioliktoji yra neišsiamamas aukingumo, kovingumo, ištvermės ir tesėjimo šaltinis kovoti už savo aukščiausįjį idealą — Lietuvos laisvę — ligi laimėjimo. Ji mums teikia gražiausių pasididžiavimo ir sekimo vertų vesti tai kovai pavyzdžių ir yra tų kovų kelių rodiklis.
Jau ilgus kaip badas metus lietuvių tauta naikinama žiauraus bolševiko. Sunkioji tremties našta ir tėvynės ilgesys tremtinių ir kitų išeivių nugaras lenkia. Ir Vasario Šešioliktoji tenka švęsti jau metų eilė toli nuo nelaimingos tėvynės svetimose žemėse. Ji švenčiama lygiai pakilusia dvasia, bet kitokiomis nuotaikomis ir kitokios temos gvildenamos negu nepriklausomybės laikais.
Mūsų gyvenamųjų laikų Vasario Šešioliktoji — tautinės sąžinės sąskaita. Tą dieną turime peržvelgti, kas padaryta gero ir kas įvyko netikusio Lietuvos laisvinimo fronte. Būtų didelė klaida, jei tik į kitų sąžines dirsčiotume, į savąsias nepažvelgę. Kiekvienas lietuvis nuo savosios sąžinės turi pradėti tą sąskaitą — kiek jis prisidėjo prie Lietuvos laisvinimo darbo, kiek jis palaikė Lietuvos laisvinimo vadovybę, kiek jis saugoja savo šeimą nuo svetimų įtakų ir bendrai kiek ir kaip jis atlieka savo šventą pareigą savo tautos ir tėvynės atžvilgiu. Šiais tremties laikais Vasario Šešioliktoji yra visų lietuviškų pajėgų rikiavimo ir drausminimo diena.
Lietuvai laisvinti priemonės yra nevienodos. Vienos jų kinta pagal gyvenimo sąlygas, kitos gi yra nekintamos, pastovios. Jų reik laikytis ligi kovos pabaigos, ligi laimėjimo. Jos yra privalomos visiems lietuviams ir kiekvienam paskirai. Tai tėvynės ir sąžinės reikalavimas. Be jų kovos nelaimėsime. Jų nesilaikyti — priešui padėti, savomis lietuviškomis rankomis Lietuvos laisvei ir lietuvių tautai kapą supilti.
Prie pagrindinių priemonių priklauso pirmoj eilėj visų lietuvių vienybė, vienybė glaudi, darni, drausminga ligi savęs atsižadėjimo. Tokia vienybė nėra sapnas ar svaja. Tokia vienybė yra galima ir mūsų partijų margumyne. Svetimoj žemėj partijos turi tik tiek pateisinimo, kiek jos apsijungia tėvynei laisvinti ir tautai gelbėti. Partijų skirtumams pasireikšti bus vieta tik nepriklausomojoj Lietuvoje, kai ateis laikas jai pagrindus tiesti ir jos gyvenimui tvarkyti. Bet, kalbėdamas apie vienybę, turiu omenyje ne tik partijas, bet ir visą išblaškytą po visą pasaulį lietuviškąją visuomenę. Juk ne partijos sudaro didžiumą, bet politiškai neorganizuota visuomenė. Ji laisvinimo fronte savo vaidmenį turi suvaidinti.
Vienybės pareiga verčia turėti ir vieną vyriausiąjį laisvinamąjį organą. Tas organas jau yra. Jis vadinasi Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK’as- red.). Vedam totalinį karą. Tad jis turi apimti visas mūsų pajėgas. Jei sunkių karų metu net kelios koalicinės valstybės stato visoms armijoms vieną vyriausiąjį vadą, juo labiau vieną vyriausiąjį vadovaujantį organą turim turėti mes — vienos kryžiuojamos tautos vaikai. Keli vadovaujamieji organai laisvinamajam darbui nepadės, bet kliudys. Tai ryškiai parodo mūsų gyvenamoji praktika. Viename lietuviškajame vežime turime tilpti visi lietuviai, kuriems rūpi nepriklausomoji Lietuva.
Apie Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą turi telktis visi laisvajame pasaulyje gyveną geros valios lietuviai, kam tik rūpi tėvynės laisvė ir nepriklausomybė. Lietuva stovi virš mūsų ir virš mūsų visų reikalų ir reikaliukų. Lietuva pirma, o tik paskui savasis “aš”. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas savo laisvinamosios veiklos negali išvystyt tiek, kiek reikalinga. Jos darbą varžo lėšų stoka. O tų lėšų laisvoji lietuviškoji visuomenė norėdama nesunkiai galėtų suaukoti pakankamai, nė kiek nepakenkdama saviems reikalams. Tą veiklą bent pakenčiamai VLIKas galėtų išvystyt, jei Tautos Fondui kiekvienas lietuvis aukotų per metus bent vienos dienos uždarbį.
Nedaug mūsų yra laisvajame pasaulyje. Lietuva yra gerokai bolševikų praretinta. Plyšių rasime daug. Juos reikės užpildyti. Tad grįžti laisvojon tėvynėn visiems ir dar su geru prieaugliu yra mūsų pareiga. Jokie nutrupėjimai neleistini. Grįžti turime nesužaloti, su gryna tautine sąmone ir siela, su nesujaukta savo gimtąja kalba ir su gražiai išvystyta savo tautine kultūra. Tautinei sielai svetur išsaugoti ir gimtajai kalbai išlaikyti grynai ir nesujauktai svetimybėmis reikalinga tvirta tautiškai susipratusi ir užsigrūdinusi lietuviška šeima, kurioj viešpatautų tik lietuvių kalba. Tokia lietuviška šeima — lietuvybės stiprovė. Tautiniai mišrioji šeima, ar šeima, kuri įsileidžia į savo pastogę svetimą kalbą — lietuvybės kapas.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė — PLB, — kuri jau yra pradėjusi savo nedrąsius žygius, turi būti, kiek aplinkybės leidžia, skubesniu tempu iškelta į tokį pajėgų veiksnį, kokiu jai skirta būti ir kokia ji turi būti. L. Bendruomenei yra paskirti tokie uždaviniai, kurie turės suvaidinti labai svarbų vaidmenį ir Lietuvos laisvinimo darbe, ir lietuvybės išlaikyme, ir tautinės kultūros ugdyme. Čia jos nieks pavaduot negalės, suprantama, jei ji pati savo uždavinių nesusiaurins ar nebus įvelta į siaurus partinius sūkurius. Ji savo pajėgumo pasieks tik tada, kai išlaikys savo bendruomeninį charakterį, vadinasi — kai apims visus svetimose žemėse gyvenančius lietuvius, nepriklausomai nuo to, kada jie iš Lietuvos yra išvykę ir kur yra gimę, ir jei, dirbdama savo pagrindinius specifinius darbus, visada turės prieš akis Lietuvos laisvinimo pareigas — stovės kovų už Lietuvos laisvinimą fronte ir savo atliekamus darbus visada su tuo laisvinamuoju augščiausiu tikslu derins. Išeiti iš to laisvinimo fronto Bendruomenei reikštų ne tik atsisakymą nuo savo pašaukimo, bet ir nustojimą savo reikšmės ir svarbos toj didžioj, žūtbūtinėj ir šventoj kovoj už savo tėvų žemės išlaisvinimą iš žiauraus okupanto rankų.
Paliečiau tik aktualiausius mano išmanymu klausimus. Jie turi virpinti kiekvieno tauraus lietuvio patrioto širdis. Vasario Šešioliktosios šaltiniai suteiks pakankamai jėgų tiems klausimams suprasti, juos įvertinti ir juos paversti darbais. Tik norėkime ir mokėkime iš jų reikiamų jėgų semtis.
Tepadeda Aukščiausis greičiau Vasario Šešioliktąją švęsti vėl kaip laimėjimo ir triumfo dieną nepriklausomoj Lietuvoj.