Antradienį, po valdančiosios koalicijos politinės tarybos posėdžio, premjeras Algirdas Butkevičius kalbėdamas apie reikalingų parašų skaičiaus barjero mažinimą nuo 300 tūkst. Iki 100 tūkst., lyg drąsios šalies drąsus politikas, išsiskyrė iš kitų spaudos konferencijoje dalyvavusių koalicijos partnerių ir net čia pat jiems paprieštaravo: “esam demokratinė šalis ir nematau jokių priežasčių dėl ko reikėtų šitą skaičių mažinti. Nejaugi mes kiekvienu klausimu pradėsime rinkti parašus ir organizuoti referendumus”.
Kol kas galima tik spėlioti dėl kieno trinktelėjimo ar treptelėjimo, premjeras, lyg kelio girnelės refleksas, stryktelėjo tikrovės priešingybės kvestionavimo kryptimi – juk Lietuvoje per visus 24-erius nepriklausomybės metus neįvyko nė vienas pačių žmonių surengtas referendumas, nors Konstitucijos 9 straipsnis aiškiai sako:
9 straipsnis
Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.
Liūdnai retorinis klausimas – tai nebuvo klausimų ar nebuvo gyvenimo? Tiek pokyčių per pastaruosius 10 metų, o kiek jų dar bus per ateinančius 10… Demokratija arba daugumos nuomonė gali būti klaidinga, bet negali būti ignoruojama, nes kitaip ji nebėra demokratija.
Bet kaip, pabrėžtinai demokratišką seimo nario priesaiką davęs premjeras, sužino žmonių nuomonę, jeigu ne tik, kad neskatina pagrindinių Konstitucijos vertybių, tačiau vos tik jų daigeliams pasirodžius, netgi ima juos rauti lyg piktžoles.
Premjere, ar tai atitinka Lietuvos valstybės viziją, misiją ir tikslus? Ir kas už juos balsavo?? O gal reikėtų? Lietuvos pamatinis valstybės principas nėra subjektyvus racionalumas ar juo labiau kažkieno padiktuotas laisvas subjektyviai įkainojamo kapitalo judėjimas. Pamatinis principas – „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ – pažiūrėkite Konstitucijoje, prašau.
Drąsios šalies drąsus premjeras tiktų būti Cezario Graužinio spektaklio “Drąsi šalis” personažu, kur aktoriai komiškai siekia išreikšti asmeninį santykį su dabartine Lietuvos realybe ir kartu ieško atsakymų į klausimus, kartais pasiklysdami atrodytų elementariose situacijose.
Gal ten premjeras galėtų detalizuoti priežastis, kurias realiame gyvenime tikriausiai būtų gėda vardinti. Juk 300 tūkstančių pritariamųjų balsų negavo net jo vadovaujamos, daugiausiai narių turinčios, socialdemokratų partijos išrinkti seimo nariai per 2012 metų Seimo rinkimus (už socialdemokratus balsavo apytiksliai 206,389 piliečiai).
Žinoma, kad užsienin ir anapilin emigravusios Lietuvos referendumų barjeras visada buvo aukštas, lyginant su kitomis Europos šalimis, ir galbūt pirmąjį dešimtmetį po atkūrimo dar buvo pateisinamas, bet dabar, kai telefono žinutėmis šimtai tūkstančių žmonių balsuoja daugybe klausimų per TV laidas jau dešimt metų..
Premjeras rimtu veidu pasakojo, kad Lietuvos piliečius demokratiškai atstovauja jų rinkti atstovai ir visa tai skambėjo lyg pasakojimas apie Sovietų Sąjungoje vykusius rinkimus, kuriais žinoma mažai kas pasitikėjo. Juk žinome posakį: mirė drakonas – tegyvuoja drakonas, kuris atspindi nuolatos meluojantį rinkimų metu politiką.
Todėl geriau imkime pavyzdį ir paskaičiuokime – valdžios perimtas ir paskelbtas Visagino atominės elektrinės(VAE) referendumas: prieš VAE balsavo 853,163 pilietis, o už balsavo 463,966 pilietis, nepadėjo nei Čekuolis nei išleisti reklamai milijonai. Taigi už VAE nestatymą ir saugesnę aplinką balsavo 33% procentai balso teisę turinčių žmonių, ir tai yra apytiksliai tiek, kiek žmonių pasitikėjo ir įdarbino visus dabartinius seimo narius(830,882), o taip pat ir prezidentę (950,407).
Grubiai skaičiuojant, už valdančiąją koaliciją(DP+LSDP+TT+LLRA) vidutiniškai balsavo 518 191 pilietis (vidurkis: 703,090 balsų laimėjo 43 mandatus daugiamandatėje ir 333,292 balsai laimėjo 42 mandatus vienmandatėse). Atitinkamai visą seimą palaikė 830,882 piliečiai. Būtina pastebėti, kad į antrą rinkimų turą atėjo beveik dvigubai mažiau rinkėjų ir jame galėjo rinktis iš sąrašo tų kandidatų, kurių nebuvo pirmajame pasirinkimo sąraše, todėl mano paskaičiavimų tikslumą žinoma galima modeliuoti kiek kitaip. Visgi visas Seimas tokiu atveju turi tik 32% balso teisę turinčių žmonių palaikymą, o valdančioji koalicija tik 20%. Išvada – Lietuvą valdo tik mažumos, kurioms net neįdomi daugumos nuomonė.
Demokratinėse šalyse priimta, kad daugumos negali engti mažumų, o iš to seka logiška išvada, kad mažumos irgi turi gerbti daugumos interesus. Ir skirtingų interesų grupės ieškodamos kompromisų bei nagrinėdamos įvairių subjektyvių vertybių pjūvius gali atrasti jos didenybę Darną.
Kaip neįmanoma gyvenimo pilnai apkaišioti taisyklėmis, taip ir Darnos nepavyks nustatyti įstatymais. Neieškodamos dialogo ir šaltu veidu programuodamos socialinį konstruktą, institucijos stumia ne tik mažumas, bet ir daugumas į keblią padėtį, kai tampa visiškai aišku, jog viena pusė ne tik negirdima, bet net ir pabrėžtinai neišklausoma.
O šiais laikais, individualizmo ir personalizavimo aukštybėse taip norisi rasti ne tik “juoda – balta” atsakymą, bet ir surasti daugybę pilkų pustonių, kurie padėtų ir vilkui būti sočiam ir aviai likti gyvai – juk ne karo metas. Ar tikrai būtina, jei nėra aiškaus vieningo sutarimo, supriešinti dvi puses, lyg nebūtų tarpinių, pereinamųjų variantų?
Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos pirmininkas ir europarlamentaras Nigel Farage, kurio partijos populiarumas pastaraisiais metais auga, kaip ant mielių, yra ne kartą perspėjęs kolegas, kad nedemokratiški procesai ir nesiskaitymas su žmonėmis, kelia vis didesnę nacizmo grėsmę Europai, todėl vertėtų labiau įsiklausyti į žmonių pageidavimus ir ieškoti kompromisų.
Prancūzijoje pastaraisiais metais vyko šimtatūkstantinės demonstracijos prieš tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą, tokio dydžio, kokias Europa tikrai ne dažnai matė. Politikai neatkreipė dėmesio, kad nėra vieningo/daugumos sutarimo ir neieškojo kompromisų, o jų balsams pasiskirsčius po lygiai nuskambėjo šūviai – protestuodamas, Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, sau gyvybę atėmė 78 metų rašytojas ir eseistas Dominykas Veneris.
Vėlgi, svarbus galbūt ne subjektyvus vertybių supratimas, bet kompromisų įgyvendinimas, ko akivaizdžiai visą laiką trūksta. Lietuvos gyventojai beveik visus pastaruosius 24 metus, buvo ir yra labiausiai besižudanti tauta Pasaulyje. Pats būdamas emigrantas ir panagrinėjęs šių reiškinių priežastis esu įsitikinęs, kad žmonių bejėgiškumo jausmas Lietuvoje ateina ir dėl valdžios savivaliavimo.
Premjeras ir kai kurie kiti politikai taip pat demonstruoja dviveidiškumą, kuomet palaikydami protestuojančius Ukrainoje, kur referendumo barjeras yra mažesnis, nei Lietuvoje (turint omenyje kiek žmonių ten gyvena), stebisi Lietuvos piliečių noru būti išgirstiems ir atitinkamai – nerodo noro jiems tarnauti pagal jų pageidavimus.
Lyg būtų užmiršę, kad darbdavys yra piliečiai, o darbdavio poreikiai nebūtinai visada turi būti racionalūs ir atitikti subjektyvų darbuotojo požiūrį. Demokratijoje piliečiai gali turėti tikslą gyventi medaus, dainų ar pagonių šalyje – tai kur kas platesnis klausimas, nei bandymas atitikti kažkokių sutarčių reikalavimus.
Todėl siūlau įgyvendinti LR Konstituciją ir leisti žmonėms svarbiausius klausimus spręsti referendumu, o taip pat nevarginti paprastų žmonių valstybiniais darbais ir užtikrinti, kad jiems nereikėtų aukoti laisvo laiko, darbo laiko, šeimos laiko ar net sveikatos, darant tai, ką turėtumėte daryti jūs – valstybės tarnautojai.
Londonas
sarmatas.lt