Lietuvoje pati pavojingiausia, slapčiausia tema yra pašnekovo atlyginimas. Ne mandagiau klausti nei damos amžiaus. Žmogus mieliau prisipažins, už ką balsavo, nei pasakys, kiek šį mėnesį gavo.
Šis tabu, aišku, neliečia mažiausiai uždirbančių. Tų „minimalistų“. Bet daugiausia valstybiniame sektoriuje uždirbantys asmenys, tai yra „maksimalistai“, savo atlyginimus yra linkę traktuoti be priedų. Be reprezentacinių ar kanceliarinių išlaidų. Kuria teisėtą šešėlį. O kodėl? Nes patys puikiai supranta, kaip visuomenę sudirgina algų disproporcijos. Ypač kai kalbama apie per mėnesį net 70 tūkst. litų siekiančias eurokomisarų algas.
Tenkinamasi požiūriu, kad „nevykėliai“ pavydi daugiau pasiekusiems. Už juos protingesniems ir labiau išsilavinusiems. Daugiau dirbantiems, mažiau tuščiai leidžiantiems laiką ir t.t. Taip suformuojami du poliai. Viename – protingasis. Kitame – kvailys. O iš tiesų visi apsikvailinome. Nes kuriame kreivąją Lietuvą.
Visuomenės ilgainiui prisitaiko. Ir prie sausrų, ir prie šalnų, ir prie atlyginimų disproporcijų. Jei duotas signalas, kad elgiamasi neteisingai, žmogus ir pats ima elgtis neteisingai. Jis nustoja dalytis su Lietuva jos vargais ir džiaugsmais. Žmogus, teisėtai gaunantis 70 tūkst. litų atlyginimą, pats nejaučia esąs mokesčių slėpimo, išsisukinėjimo ar netgi kontrabandos stimuliatorius. Nes žmogaus genuose užkoduota neatsilikti, vytis. Jei negalima teisėtai, tai bent neteisėtomis priemonėmis. Nes atsidūrė valstybėje, skatinančioje ir viešai pritariančioje bet kokioms socialinėms disproporcijoms. Bet kokioms žirklėms, girnoms. O tarp socialinių girnų atsidūrusios visuomenės niekada nebūna laimingos. Būna pavydžios, įsitempusios, slapukaujančios.
Progresiniai mokesčiai jau nieko nepakeistų. „Progresas“ piliečių galvose jau įvykęs. Jie jau prisitaikę prie socialinių skirtumų. Tai liudija niekaip nesuvaldoma šešėlinė ekonomika. Statistinis lietuvis turbūt jau dešimtmetį gyvena tik sau. Tai liudija ir neaktyvūs rinkėjai. Žmogus jau įjungęs programą „dzin!“. Pirmąjį dešimtmetį dar buvo alinamas, gąsdinamas banditų. Bet lietuvis sugebėdavo prisitaikyti ir karų, pokarių, okupacijų maišalynėje. Tad kodėl jis neįstengtų prisitaikyti ir prie atlyginimų disproporcijos?
Iš lietuvio jau išmuštas valstietiškas įsitikinimas, kad kas daugiau dirba, tas daugiau turi. Veikiau kas prilenda, pralenda, tas ir turi. Nes nei Lietuvoje, nei Briuselyje nepastebi tų daugiau dirbančių visuomenės tarnų. Nė vienas netapęs visą parą veikiančia elektrine. Koks čia darbas, jei net ekonomines krizes, valstybių bankrotus pražiopso. Jei iš anksto nenumatė įvykių Ukrainoje. Politikai vertinami ne už kleketavimus, bet už pasiektus rezultatus. Ar jų sukalta taburetė nekliba. Sprendžiant iš rezultatų Lietuvoje ir Briuselyje, tie žmonės neverti savo užimamų postų. Blankūs. Pražiopsantys pačių pavojingiausių ekonominių ir karinių procesų pradžias. Tapę tik lytinėms transformacijoms atstovaujančia transformatorine. Ar nevykėliais buhalteriais. Bet negi prisipažins? Jei geras algas moka.
respublika.lt