Tėvynė mūsų

Šlykščiai suvystyta Lietuva

Written by admin · 1 min read

Prieš 25-erius metus, didžiųjų Sąjūdžio mitingų laikais, artėjant Lietuvos nepriklausomybei, niekas ir blogiausiame sapne turbūt nebūtų susapnavęs, kad praėjus keliems dešimtmečiams Lietuvoje oficialiai viešpataus struktūros, kurių veikla bus tiesiogiai nukreipta prieš Lietuvos valstybę ir jos žmones, o didžioji dalis Lietuvos politikų tebus apgailėtinos iškamšos, parodijos ar šiaip atgrasūs niekšai.

Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnų elgesys verčia kelti pačias niūriausias prielaidas apie saugumo struktūrų vaidmenį šalies gyvenime. Vitalijaus Gailiaus paviešintas faktas atskleidžia simptomus, kurių ignoravimas reikštų pritarimą tolesniam šalies politinės sistemos degradavimui.

Pirmiausia tenka liūdnai konstatuoti, kad po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto prieš kelerius metus atlikto parlamentinio VSD veiklos tyrimo neįvyko jokių esmingų pokyčių, kurių būtinybė pabrėžta minėto tyrimo išvadose. Nieko šia linkme per ketverius metus nenuveikė ir konservatoriai, prieš 2008 m. rinkimus skelbę, kad „VSD reikalingos esminės reformos“. VSD vadų pakeitimas jokių problemų nepašalino, nes niekas to ir nesiruošia daryti.

 Ir toliau stebina VSD pareigūnų darbo metodai, kurie neatrodo nei teisėti, nei profesionalūs. Kiekvienas sveiko proto žmogus suvokia, jog bet koks panašaus turinio rašinėlis, kokį išviešino V. Gailius, pasieks visuomenę. Vėlgi nieko nauja VSD metoduose, juk kitados viešai buvo liepiama „nesiknaisioti po kaulus“.

Tad kas skatina saugumiečius taip elgtis? Tiesiog jie gerai suvokia, kad yra nebaudžiami, kad gali elgtis taip, kaip to reikalauja „nacionaliniai interesai“, realios ar menamos „grėsmės nacionaliniam saugumui“ ar paprasčiausiai munduro garbė. Juk nuo kritikos ir visuomenės pasipiktinimo visada galima atsiriboti žodžiais: „Visi mūsų veiksmai yra atliekami griežtai laikantis įstatymų ir procedūrų“, nes šių procedūrų taikymo teisėtumo neįmanoma kontroliuoti.

 Toks įžūlus ir akiplėšiškas VSD elgesys liudija ne ką kita, kaip įsitikinimą, jog atsakomybės Damoklas nekybo virš VSD viršūnėlės. Tad VSD vadovai su tikruoju šios institucijos vadu Romualdu Vaišnoru (kuris, pasak Gedimino Grinos, yra “nuolat puolamas”) priešakyje jaučiasi laisvai, nes ši struktūra yra virš politikų ir teisėsaugos.

 Nenuostabu, kad netyla ir kalbos, jog VSD disponuoja kompromituojančia medžiaga apie politikus, nes šie niekaip nesugeba nubrėžti aiškių saugumo veiklos ribų bei nustatyti kontrolės mechanizmų. Todėl ši tarnyba įgyja įtakos, paslaptingo žinojimo svertus, kurie leidžia užsiimti įvairaus pobūdžio manipuliacijomis. Tuomet bet kokia valdžia žiūri į VSD savivalę pro pirštus.
ekspertai.eu