Visi pastebi, kad augu aš. Ar pastebi, kaip augu aš?
Šįryt prabudus pažvelgiau pro langą: siūbavo vėjo judinamas jaunas belapis medis, mačiau kelis skubančius ir greitai tarpusavyje prasilenkiančius praeivius, pažiūrėjau į už gatvės esantį koplytstulpį, kurio viršuje rymo medinis rūpintojėlis, visados mąsliai ranka parėmęs galvą, primerktų akių žvilgsnį nukreipęs į upę, virš kurios pilkas dangus – mano Tėvynės dangus, į tą žemę, kuri man brangi, po kurią vaikščiodama augu. Ir prisiminiau vakarykštėje pamokoje mokytojos ištartus žodžius: pirmiausia žmogus turi gerai pažinti savo aplinką, kad galėtų žvelgti plačiau.
Ar aš galiu žvelgti tolyn, ar pažįstu Lietuvą?
Jau senovės graikų filosofai pastebėjo, kad visi žmonės žiūri į pasaulį skirtingai, suinteresuotai, įžvelgdami tikrovėje kiekvienas būtent tai, kas jam įdomu ir rūpi kasdieniame gyvenime. Žiūrintys tokiu žvilgsniu žmonės neklausia, kokia yra tėvynė, o ieško, kam ji jiems reikalinga ir kuo ji jiems reikšminga. Mat klausimai: kokia yra tėvynė, koks yra pasaulis – atrodo nereikalaujantys galutinio atsakymo, bet iš paskos dar veda naujų prasmių ieškančių klausimų virtinę. Ir tai, kai mes klausiame, kokia yra Lietuva, kam ji mums reikalinga, labai priklauso nuo mūsų tėvų, jų požiūrio. Pasak romėnų rašytojo Tertuliano: „Vaikų sielos gimsta iš tėvų sielų“. Juk žmogiškumo nuo pat pirmųjų įspūdžių, pirmųjų žingsnių, pirmųjų žodžių vaikas mokosi iš tėvų.
Žvelgdama į savo dar menka patirtimi atmenamą praeitį, lyg iš šalies regiu kaip maža mergaitė keletą metų iš eilės, vis taip pat šaltą Lietuvos Laisvės gynėjų dienos vakarą, lydima tėvelių, per gatvę eina prie to, už lango matomo, koplytstulpio uždegti žvakutę… Šis koplytstulpis – visiems Sausio 13-osios laisvės gynėjams. Ir tie keli žvakutės uždegimai manyje pradėjo auginti Tėvynės sampratą. Įsiminiau savo mokytojos žodžius: ,,Mylėti draugą lengva, bet tėvynę mylėti gali tik subrendęs žmogus. Pati aukščiausia meilė – Tėvynei.“
Ne visada susimąstom apie šalies nepriklausomybę ir tuos žmones, kurie kovojo už ją, nes dabar jaučiamės saugūs ir nė nemanom įtarinėti, kad kas galėtų kėsintis į mūsų laisvę. Šiomis dienomis mes linkę greit atsisakyti, atsiginti ir dar rankomis stumtelti šalin praeitį. Bet aš galvoju, kad didžiausia pagarba žuvusiesiems, išėjusiems – tai mūsų visų buvimas kartu su jais, prie jiems atminti skirtų paminklų. Būti prie jų- būti jais… Juk ir mes didžiuojamės, kad turime paminklą Titui Masiuliui… Bet didžiausia pagarba tiems, kurie nežuvo, bet užaugins mus.
Jaunas žmogus, pažindamas aplinką, susipažįsta su iškiliomis asmenybėmis. Atsimenu tuos metus, kai keitėsi mūsų mokyklos pavadinimas – tada buvau pradinėje klasėje. Ir kai pirmą kartą sąsiuvinio viršelyje vaikiška rankute spausdama parkerį užrašiau Petro Vileišio pavardę, dar tuomet nepažįstamą, man buvo neįprasta ir keista. O dabar – kai supratau Lietuvos istoriją- Petras Vileišis mums yra patriotiškumo pavyzdys. Mums jis artimas, nes prisistatydami kitiems tvirtu balsu išdidžiai tariame jo ir savo mokyklos pavardę. Jau senovės romėnai sake: „Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.“ Gyvename dairydamiesi po artimųjų ir pažįstamų gyvenimus, atsigręžiame į mūsų visuomenės gerbtinas didžias asmenybes, pamatome žmonijos šviesulius.
Ir vienas man artimiausių sielai, didžiausių žmonių sakė: „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio.“ Tai – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Meilę tėvynei sudėti į muziką… spalvas… žodžius… Girdėdama M. K. Čiurlionio kurtą muziką, žvelgdama į jo tapytus darbus, auginu tėvynę savy. Ir tuo pačiu metu lyg prieš akis pamatau Čiurlionio ,,Karalių pasaką“ ir išgirstu Janinos Degutytės eiles: „Tu mažutė, tu telpi į Čiurlionio karalių delnus“.
Kaip auga žmogus, taip su juo auga ir stiprėja ryšys su tėvyne. Mokykla atveria mūsų akis į pasaulį. Mokytojai mus tik supažindina su iškiliomis pasaulio asmenybėmis. Bet, kurie iš jų mumyse pažadins meilę tėvynei, kurių pavyzdžiais seksime, atsirenkame ir pasirenkame patys. Juk taip ir išauga Žmogus.
Šeimos ir mokyklos ugdoma, sekdama didžiais mūsų visuomenės pavyzdžiais, dabar matau pasaulį platų, išaugusį, nusidiriekusį į visas puses… Jame tiek daug naujo, nepastebėto. Tad dabar, kai pažįstu,suprantu ir noriu suprasti savo tėvynę Lietuvą, žvelgiu į tolį. Ir kuo plačiau matau pasaulį, tuo labiau Tėvynės meilė auga manyje.
Aurelija Krukonytė
Kauno Petro Vileišio vidurinės
mokyklos 11a klasės mokinė