Nesuprantu, kodėl visi, kam dar rūpi Tėvynės, savo namų ateitis, yra išvadinami valstybės priešais. Štai žmonės, rinkę parašus, kad būtų surengtas referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, tampomi po teismus ir verčiami nusikaltėliais; tautiečiai, nenorintys, kad į jų kaimynystę atsikraustytų migrantai iš Afrikos, saugantys savo tautiškumą, vadinami rasistais; o visi manantys, kad rusų tauta nėra savaime bloga, iškart paskelbiami tarnaujančiais Putinui.
Na koks gi rasizmas, jeigu žmogus įsitikinęs, kad Afriką reikia palikti ramybėje, nepumpuoti jos naftos ir dujų, nevogti ten gyvenantiems priklausančių deimantų ir aukso, nekasti anglių, o labiausiai – neįvedinėti tik amerikiečiams suprantamos demokratijos? Kaip žeidžiami rusakalbiai lietuviai, gyvenantys ir mylintys savo namus čia, kai, vos netaisyklingai ištarę kelis lietuviškus žodžius, jie puolami putiniškais metodais? Ir kaip jaustis žmogui, kuris važinėjo po kaimelius, bendravo su vietiniais, rinko parašus, kad kiekvienas iš mūsų galėtume pareikšti savo valią (kad ir kokia ji būtų!), gavęs kvietimą į policijos nuovadą?
Tokiais metodais mums jau seniai kalama į galvą, kad priešintis valdžios nuomonei, jos sprendimams negalima. Niekada. Greičiausiai todėl, kai užsienio valstybėse žmonės matydami netvarką, neteisybę vieningai sukyla – mes burnojame vieni ant kitų autobuse ar prie televizoriaus. Nes bijome išeiti į aikštę ir drauge pasipriešinti. Bijome pasekmių. „Jeigu net šviesaus atminimo Romualdą Ozolą tampė po teismus, tai mane tikrai pasodins“, – galvoja ne vienas iš mūsų. Tokia „tvarka“ įkalta mums iki kaulų smegenų ir tai yra viena iš didžiausių mūsų valstybės tragedijų.