Iš karto noriu nuraminti skaitytojus, jog šio rašinio nereikia suprasti kaip kokį gąsdinimą išgalvota betvarke valstybėje ar, kaip dabar populiaru, kokį tai kai kurių šalių specialių žmonių užsakymą. Tai yra mano asmeninė nuomonė, besiremianti Lietuvos ir kitų valstybių konstitucijomis, įstatymais bei praktika,- su kuo ir noriu pasidalinti bei padiskutuoti, ar nereikėtų mūsų įstatymuose nustatyti atsakomybę už sąmokslą prieš valstybę. Tas kitais žodžiais reiškia pabaigti valstybės konstitucinį sutvarkymą taip, kad joje neliktų nė vieno asmens, pareigūno ar jų grupių, kurie būtų nebaudžiami už įstatymų pažeidimus ir agitaciją tą daryti. Juo labiau, jog Konstitucija pažeidėjų netoleruoja.
Kad būtų suprantamiau, manau, būtų galima aptarti konkretų pavyzdį, susijusį su vardų, pavardžių, vietovardžių (toliau – vardų) rašymu. Žinoma, jog Seime įstatymų pakeitimų pasiūlymai yra užregistruoti įteisinti vardų rašymą ne tik valstybine lietuvių kalba, bet ir lotynų kalbos rašmenimis. Kitaip, sumanytojų nuomone, labai pažeidžiamos tautinių mažumų, ypač, lenkų, teisės.
Dėl vardų rašymo galima būtų pritarti jau ne kartą įvairiose tribūnose skelbtam požiūriui, jog reikėtų leisti rašyti vardus lenkų kilmės Lietuvos piliečiams taip, kaip Lenkijoje, kur leidžiama rašyti ir „w“, ir kitas raides, gal ir ne lenkiškos kilmės. Bet tokia galimybė turi atitikti vieną vienintelę sąlygą – tas turi būti pagal Lietuvos Konstituciją. Aš suprantu visus tuos, kurie žino, kad kada tai ankstyvame lietuvių kalbos rašybos etape buvo visokių raidžių, tarp jų ir panašių į „w“, „x“ ir kitas pasaulinio raidyno (jei toks buvo ar yra) raides. Netgi duomenų yra, jog jau po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aukščiausios Tarybos 1991.01.31d.nutarimas buvo, kad ištekėjusių užsienyje mūsų moterų -piliečių vardai galėjo būti rašomi pagal tos valstybės piliečio jos vyro pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Tiesa, ši nuostata savaime nunyko įsigaliojus Lietuvos Respublikos 1992.11.6d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2-jo straipsnio taisyklei – „Įstatymai ir kiti teisės aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucija“ ir Konstitucijos 7-jo straipsnio reikalavimui – „Negalioja joks įstatymas ar kitas teisinis aktas priešingas Konstitucijai“.
Kaip ir kiti dalykai, taip ir vardų rašymas negali būti priešingas Konstitucijos 14 straipsniui, numatančiam, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“. Todėl pritariu tiems, kurie šią konstitucinę nuostatą aiškina, kaip privalomą. Juo labiau, jog ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ( toliau KT) ne kartą yra paaiškinęs, jog Konstitucijos viršenybė šiuo atveju neabejotina. Džiugu, kad Lietuva šiuo klausimu neatsilieka ir nuo kitų demokratinės prigimties šalių, kurios savo konstitucijose turi analogišką Lietuvos Konstitucijos 14 straipsniui taisyklę – Lenkijoje (jos Konstitucijos 27-asis str. su sakiniu, kad ši nuostata dėl lenkų valstybinės kalbos nepažeidžia tautinių mažumų teisių, kylančių iš ratifikuotų tarptautinių sutarčių); Estijoje (jos Konstitucijos 6-asis str.); Prancūzijoje (jos Konstitucijos 2-asis str.); Suomijoje (jos Konstitucijos 17 -asis str., – tiesa, čia valstybinės kalbos yra suomių ir švedų) ir pan. Ir Rusijoje , kuri gana dažnai priekaištauja Lietuvai dėl mažumų kalbų, jos Konstitucijos 68 str. nustatyta, jog rusų kalba yra valstybinė kalba Rusijos federacijos teritoritorijoje.
Bendra paminėtų konstitucinių nuostatų apie valstybinę kalbą konkrečioje valstybėje idėja (ar slėpinys) yra ta, jog kalba yra iš tų reiškinių, kuri priklauso tik tai tautai ir kuri ja kalba. Bet kurios šalies pilietis gali gyventi nemokėdamas savo šalies (tautos), kurios pilietis yra, kalbos, bet jokia tauta neegzistuoja be savo kalbos. Kalba išnyksta, paprastai, ir tauta iš paskos, nors kartais gali būti ir kitaip. Šia prasme tautos kalba su savo abėcėle ir kitais jos išraiškos bruožais yra tik konkrečios tautos išimtinė nuosavybė ir tauta savo kalba naudojasi be jokių apribojimų, – kas šalių konstitucijose ir numatyta ir to laikomasi. Ta išimtinė Tautos teisė valstybinei kalbai Lietuvoje aiškiai išreikšta dar ir tuo, kad pati Konstitucija buvo priimta referendumu ir 14 straipsnio pakeitimas taip pat galimas tik referendumu.
Tautų teisė savai kalbai priklauso taip vadinamosioms absoliučioms teisėms, kurių esmė yra susijusi ne tik su pačios teisės kaip tokios absoliutumu, bet ir visų kitų asmenų, tarp jų kitų valstybių, visuotine pareiga netrukdyti šia teise naudotis, nepažeisti jos ir šią išmtinę teisę gerbti. Net ir žmogus, mokantis tautos kalbą ir būdamas tos tautos valstybės piliečiu, negali kokiu nors būdu įtakoti tautos nuosavybę kalbai, ir teigti, kad jis yra tokios tautos nuosavybės kalbai dalininkas – jis gali būti tik visumos tautos kalbai naudojimosi dalis, jei daiktinės nuosavybės teisės terminologiją taikysime. Teisė žino ir kitus teisės absoliutizmo atvejus. Klasikinis to pavyzdys – demokratija, kuri reiškia žmonių (liaudies, tautos) valdžią, kuri irgi nedaloma.
Reikėtų neužmiršti, kad tautas ir jų kalbas tarptautinė teisė saugo ir gina. Europos Sąjungos sutartyje numatytas noras stiprinti savo tautų solidarumą, kartu gerbiant jų istoriją, kultūrą ir tradicijas bei savo valstybių narių nacionalinį savitumą. Šiuo aspektu lietuvių kalbos apsauga tampa reikšminga dar ir dėl to, jog ji kai kurių šaltinių duomenimis priklauso 10 -čiai seniausių pasaulio kalbų, kuriomis kalbama iki šių dienų. Todėl jos išsaugojimo aspektu lietuvių kalbos abėcėlė yra taip pat svarbi.
Lenkija ir Lietuva, norėdamos apsaugoti mažumų teises, bent jau iki šios dienos net yra sutarusios vardus rašyti pagal skambesį, tas yra užrašyta 1994.04.26d. dvišalės sutarties 16 straipsnio 2-ji dalyje. Tai labai pažangi, lanksti ir kultūringa taisyklė, nes ji padeda išvengti netaisyklingų, kartais įžeidžiančių kitos kalbos pasakymų ir skaitymų, kada nemoki ir nežinai bet kurios, tarp jų ir tautinių mažumų, kalbos raidžių ir jų junginių tarimo. Jeigu dar pridurti, jog paminėti teisiniai pagrindai atitinka nacionalinei ir tarptautinei teisei, reguliuojančiai tautinių mažumų klausimus, net nenorom mintys atsiranda, kodėl Lietuvoje ir už jos ribų tam tikri pavieniai asmenys, organizuotos grupės ir net valstybės žmonės siūlo ir reikalauja, kad Lietuvoje nebūtų laikomasi įstatymų ir be Konstitucijos 14 straipsnio pakeitimo, įstatymų pakeitimo pretekstu oficialioje valstybės veikloje būtų rašoma ne valstybine kalba. Ir ne tiek kodėl taip daro, bet klausimas, ar tokie veiksmai ir oficialūs šaukiniai taip daryti, nėra sąmokslas prieš valstybę.
Priešingi Konstitucijai įstatymai jau gana seniai teisiškai yra įvertinti. Naujųjų laikų teisėje žinomas atvejis, kada 1803m. JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Marbury v/Madison pripažino JAV Kongreso įstatymą, priešingu Konstitucijai. Toks Teismo sprendimas ne tik pašalino ydingą teisės normą, susijusią su teisėjų skyrimu įpareigas, iš teisės sistemos, bet ir kongresmenų veiksmus prilygino neteisėtiems veiksmams. O pagal teisę tai reiškia ne ką kitą, kaip atsakomybės būtinumą už neteisėtus veiksmus, kuriais įstatymas, būdamas priešingu Konstitucijai, tampa žalos šaltiniu. Ta žala nebūtinai turi būti išreikšta materialinėmis gėrybėmis, bet visada ji yra moralinė, nes ją aukščiausi valstybės pareigūnai-parlamentarai padaro, – kartais su teisės žinovais, kartais be jų. Šiais laikais tokie parlamentų ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmai, kurie yra priešingi Konstitucijai, tarptautinei teisei, akimirksniu sklinda po pasaulį ir taip pat greitai pažemina tokios valstybės autoritetą. Reikia pridurti, jog įstatymo priešingumo Konstitucijai faktas yra pavojingas tuo, kad jis visada padaromas sąmoningai – paprastai ruošiamas metų metus ir balsuojama už jį. Balsavimas, įstatymo projekto ruošimas ir kiti įstatymo leidybos veiksmai negali būti atsitiktiniai ir neatsargūs. Tokie veiksmai yra pavojingi dar ir dėl to, jog padaromi tautos atstovų ir jos vardu su melagingais teiginiais apie visuotinį gėrį rinkėjams ir demokratijai.
Bandymuose be Konstitucijos pakeitimo kėsintis į lietuvių kalbos dalykus, keičiant jos abėcėlę, kuri tautos nuosavybė, dar keletas nemalonių dalykų slypi. Visų pirma, teisingai buvo pastebėta, kodėl gi pagal teisę lenkų tautinė mažuma bus išskirta. Kitos tautinės mažumos negali būti kuo tai kaltos dėl to, kad jų abėcėlė yra skirtinga negu lenkų, o pagal Konstituciją visų tautinių mažumų abėcėlės vienodos – kitaip sakant, Konstitucija pripažįsta lygybę visoms tautinėms mažumoms ir jų abėcėlėms. Toks dalykas priešingas teisei bet kokia prasme. Negalima jokia priedanga įstatymu nustatyti nelygybę tarp Lietuvoje gyvenančių mažumų vien dėl to, kad kitų tautinių mažumų atstovai nėra lenkai. Antra, nebe pagrindo buvo rašyta ir apie tai, kad, įstatymu pakeičiant lietuvišką abėcėlę, būtinybė atsiranda išmokyti visus valstybės tarnautojus ir pareigūnus lenkų kalbos, nes vardų rašymas pagal pasą turės būti vienodas su santuokos, mirimo, gimimo liudijimais, vairavimo teisių pažymėjimais, universitetų ir kitų mokyklų baigimo diplomais ir atestatais. Kad juos išrašyti ir parašyti bei ištarti reikia mokėti lenkų kalbą ir ji turės būti privaloma, nes savaime ne visi valdininkai norės mokytis lenkų kalbos. Viešose vietose – teismuose ir kitur, kur reikia žmonių pavardes, vardus skaityti, valdininkai turės mokėti lenkų kalbą, kad taisyklingai galėtų perskaityti vardus ir pavardes, neįžeisdami žmonių. Abėcėlės keitimo autoriai tiesiog nenumato nei lėšų, nei kitų priemonių visuotiniam lenkų kalbos, kurios Lietuvos valdininkai nemoka, apmokymui ir net neprognozuoja tokių priemonių ir pasekmių.
Tokiu būdu, teisiškai be specialaus tyrimo įstatymo projektas dėl lietuvių kalbos abėcėlės pakeitimo yra ydingas Konsttucijos požiūriu ir, galimai, turi visus pasikėsinimo mažiausiai į konstitucinę tvarką, kuri yra Konstitucijos sureguliuota, požymius. Tačiau, pasižiūrėjus į Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso skyrelį dėl nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, mes nerasime baudžiamosios atsakomybės už tokius ypač pavojingus veiksmus, kaipo žinomai priešingus Konstitucijai įstatymų projektų ruošimus ir jų patvirtinimus Seime, – kas gali būti sąmokslas prieš valstybę. Galvoju, kad tokios atsakomybės nustatymas labai padėtų išvengti veiksmų, kurie žemina pačią valstybę ir daro žalą jos piliečiams. Ir, svarbiausia, konstitucinis valstybės sutvarkymas būtų įgyvendintas pilnutinai – neliktų žmonių valstybėje, kurie būtų neatsakingi už pavojingus valstybei neteisėtus veiksmus.
Gal esu kažkur ir ką praleidęs, bet net vadovėliuose neteko skaityti pamokymų apie tai, kad agitacija priimti įstatymą, priešingą Konstitucijai, ir tokio įstatymo priėmimas būtų pavyzdžiu valstybės valdymo praktikoje. Blogiausia yra tai, jog toks elgesys yra užkrečiamas. Lyg ir netyčia kokios tai taisyklės atsiranda aukštų pareigūnų artimiems žmonėms, jeigu jie našliai ar panašūs į juos, gyventi valdiškuose namuose, prieš tai atsikračius savo milijonų vertės nuosavybės arba įvairių pašalpų nustatymas valdininkams ir jų šeimynoms ir t.t. Prie neaiškių Konstitucijai reiškinių naujoji socialinė koncepcija gali būti priskirta naujojo Darbo kodekso priedanga jau vien dėl to, jog šiuose dokumentuose pažanga vadinama taisyklė ir jų grupės, kurios naikina bei keičia turėtas teises ir kurios darbuotojams buvo anksčiau geresnės ir atitiko Konstitucijos reikalavimus. Lietuvoje jau seniai – dar nuo Lietuvos I-jo statuto teisės principas buvo pripažintas – net ir įstatymu negalima panaikinti ar pakeisti turimų žmogaus teisių į blogesnes, kad ir su geriausiais ketinimais. Tą ir Konstitucija sako, o ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ryškiai priminė, jog jiems ir kitiems pareigūnams nevalia mokėti mažesnių atlyginimų, – kas reiškia apriboti turimas teises. Taigi, ir samdomi žmonės, ir kiti žmonės yra saugomi tos pačios Konstitucijos ir dėl teisių apribojimo lūkesčiai visų vienodi.
Sakyčiau, reikia džiaugtis tais žmonėmis, kurie, žinodami įstatymus ir juos gerbdami, siūlo, jog vardai galėtų būti tautinių mažumų gimtąja kalba įrašomi specialiame paso lape piliečio noru. Ne mažiau gerbtini pasiūlymai socialinę koncepciją paremti ne tik Europos rinkos dėsningumais gamyboje, prekyboje bei kitose verslo rūšyse, bet ir darbo užmokesčio srityje. O tiems, kas remiasi netikra teise ar teisę ignoruoja, nustatyti atsakomybę, nepriklausomai nuo lyties, pareigų, tikėjimo ar apeigų. Tik tada tvarka valstybėje pagerėtų.
Advokatas Šarūnas Vilčinskas