Nors vasara jau seniai praėjo, o taip vadinama ,,indėniškoji vasara”, įpusėje (lietuviskas terminas ,,bobų vasara” man skamba pernelyg grubiai), noriu pasidalinti įspūdžiais iš apsilankymo Lietuvoje šių metų vasarą.
Šiemet su šeima pabuvojome Lietuvoje kiek ilgėliau. Turėjome progos pasisvečiuoti Kaune ir jo apylinkėse. Mums tiesiog pavyko – liepos 5 d. atvykę į Kauną tą patį vakarą patekome į festivalio ,,Operetė Kauno Pilyje” renginį.
Kaune šis festivalis, skirtas Lietuvos Valstybės dienai, vyko jau septintąjį kartą. Jį rengia Kauno Miesto savivaldybė, Lietuvos Kultūros ministerija, Kauno Muzikinis teatras, o finansuoja didelė gausybė mieste esančių įmonių ir individualių versilininkų. Liepos 5 d. koncertas vadinosi ,,Svečiuose ispanų operetė – sarsuela” (ispanų k. žodis, reiškiantis karališkosios medžioklės vilos pavadinimą, kur pirma kartą, 1657 m. įvyko tokio pobūdžio operetės spektaklis).
Priežastis tokiam pavadinimui buvo labai graži – į svečius, prasmingos Lietuvos valstybės šventės proga buvo pakviestas ispanų tenoras Oscar Marin (nuotr.viršuje), daugelio žymių Europos tarptautinių festivalių dalyvis, kartu dainavęs su pačiomis didžiausiomis klasikinės operos įžymybėmis. Publika klausėsi sulaikiusi kvapą; rodos, girdėjosi, kaip palei Nemuną zvimbia vabalai…
Kitas ispaniškasis vakaro akcentas buvo sopranas Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus (nuotraukoje), menų magistrės laipsnį įgijusi Lietuvoje. Be visos eilės Europos sostinių žymių operos teatrų, kur dainavo Nomeda Kazlauskaitė, buvo ir Barselonos teatras ,,Liceu”. Štai iš kur ji pateikė tokią didžiulę, skambią puokštę sarsuelų ištraukų, tiek solinių, tiek duetu su Oscar Marin. Be šių dviejų ryškiausių žvaigždžių, būtų nuodėmė nepaminėti pasaulinio garso smuikininko Vilhelmo Čepinskio. Jis su jauna Moldovos smuiko žvaigžde Aliona Rakickaja atliko duetą (pavadinimą, deja, pamiršau…). Tai buvo pats gražiausias kada nors gyvenime ,,gyvai ” išgirstas kūrinys smuikui. Dainininkams pritarė Jaunimo simfoninis orchestras. Koncertinėje programoje dalyvavo Baltijos gitaristų kvartetas: gitaristė Ieva Baltmiškytė, obojininkas Robertas Beinaris, bei šokių grupe ,,Funny Beat”. Kauno miesto savivaldybė verta didelės padėkos už puikią šventę, sugebėjimą pritraukti įžymybes koncertuoti kauniečiams nemokamai.
Liepos 6 d. šventė tęsėsi, tik dalyviai buvo jau kiti, daugiausiai Lietuvos operos solistai, svečiai iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. Šventės uždarymą lydėjo įvairiaspalviai, galingi fejerverkai.
Po tokių įspūdingų koncertų, kitą dieną vykome į Rumšiškes (nuotr.). Mano šeimai ten dar neteko pabuvoti. Ir man buvo įdomu – ar kas pasikeitė po paskutinio apsilankymo… Jei gerai prisimenu, Rumšiškėse buvau gal prieš dvidešimtmetį. Nuoširdžiai pripažinsiu, buvo malonu įsitikinti, jog sodybos Rumšiškėse išliko tos pačios. Niekas nenuniokota – prieš šimtą ar du šimtus metų kaimo meistrų statyti namai ir ūkiniai pastatai laikosi puikiai. Aplink langus – darželiai. Prie kai kurių namų prižiūrėtojos pardavinėjo namuose keptas bandeles. Tai buvo miela ir jauku. Kai Rumšiškėse rengiama Užgavėnių šventė, ir gal dar Joninės, jų metu muziejaus pastatai būna užrakinti, ir, kas maloniai nustebina – niekas į juos neįsiveržia ir nieko nenuniokoja.
Pamatėme jau baigiamą pastatyti ,,provincijos miestelį”, kuris, mano pastebėjimu, gal atitiks nepriklausomos (tarpukario) Lietuvos laikmetį. Susidomėję apžiūrėjome iš Šakių rajono, Plokščių miestelio atvežtą pradinės mokyklos pastatą su jame įrengtu mokytojo butu. Maloniai nustebino ,,arbatinė”, kurioje kainos buvo labai prieinamos, o maistas – tradicinis lietuviškas ir labai skanus.
Grįžtant į Kauną, užsukome į Pažaislį (nuotr.), apie kurį irgi teko nemažai skaityti. Deja, be išorės, nieko daugiau nepavyko pamatyti, nes vienuolės priima lankytojus tik aititinkamomis dienomos bei valandomis ( buvo sekmadienio vakaras…). Vienuolyno pastatas tikrai įspūdingas, bet išorėje, jau už jo tvoros – tikrai ne. Prie pat vienuolyno, kur yra gana didelės aikštelės tiek automobiliams pastatyti, tiek būriams turistų susirinkti, jaunimas atvyksta automobiliais bei motociklais, čia pat valgo, geria, rūko ir visas šiukšles meta ant žemės. Kauniečiams šioje srityje dar reikėtų nemažai padirbėti,,, Apsukę ratą aplink vienuolyną, nuvykom prie netoliese esančio jachtklubo. Maloniai pasivaikščiojom palei Kauno marias, pasigrožėjom gamta. Deja, tą patį galima būtų pasakyti ir apie paplūdimį, esantį prie jachtklubo – ten taip pat šiukšlių netrūksta…
Dar vieną dieną praleidom su labai seniai matyta drauge. Su ja smagiai pasivaikščiojom po istorines Kauno centro vietas. Išsikalbėjome gal už visus devynerius metus, per kuriuos dėl įvairių priežasčių susitikti negalėjom. Patraukėme link funikulieriaus, kuriuo man teko važiuoti tik ankstyvoje vaikystėje. Funikulierius pastatytas 1930 metais, kai Kaunas buvo Laikinoji Sostinė. Viduje galima susipažinti su jo istorija. Mažytė ,,kelionė” į vieną pusę kainuoja tik 50 centų.
Išlipę iš funikulieriaus iškart pamatėme atnaujintą Kristaus Prisikėlimo bažnyčią (nuotr.) Sovietmečiu ji buvo paversta radijo gamyklos pastatu. Nors bažnyčios vidaus restauracijos darbai jau beveik baigti, bet dar renkamos aukos išorės sutvarkymui. Bažnyčia pradėta statyti 1927 m., pamatai baigti 1934 m. Darbai vyko iki 1940 m. ir jau buvo įpusėta vidaus įrengimas, kai sovietų okupacija nutraukė tolesnius darbus. Amžiumi bažnyčia nėra sena. Tuo laikotarpiu, kai ji buvo statoma, buvo labai šiuolaikiška arba, kitaip tariant, labai moderni. Ji alsuoja tokia lietuviška dvasia, jog net sunku su kokia kita bažnyčia lyginti.
Iš bažnyčios patraukėme į Laisvės Alėją. Čia pamatėme paminklą Danieliui Dolskiui – pirmajam Nepriklausomos Lietuvos estrados dainininkui, ant kurio rankų buvo padėtos gyvos gėlės.
Nuotraukos teksto autorės