Parodoje „Baltijos miškai“ surengta diskusija „Papildomi 5 proc. privačių miškų savininkams: teisinga ar klaidinga“. Tai suteikė progą įvertinti jau antrus metus skaičiuojamo mokesčio pasekmes.
Sakyta vienaip, o išėjo kitaip
Prieš priimdami sprendimą įvesti 5 % mokestį privačių miškų savininkams, politikai garsiai įrodinėjo, kad surinkti pinigai bus skirti privačių miškų kelių remontui. Dabar jau žinome, kad keliams iš tų pinigų skiriama tik 10 %, likę 90 % naudojami kitoms bendrosioms miškų ūkio reikmėms. Tarp kitko, maždaug pusė skiriama Generalinei miškų urėdijai ir Valstybinei miškų tarnybai išlaikyti. Labai įdomu ir tai, kad Kelių direkcija vietinių kelių remontui lėšų 2016 m. skyrė mažiau nei 2015-aisiais. Gal kartais tai irgi susiję su įvestu nauju mokesčiu „kelių priežiūrai“?Vis dėlto gera žinia ta, kad po 25 metų pagaliau politikai pastebėjo, kad ir privačiuose miškuose yra kelių ir kad patys savininkai vieni jų niekaip negali sutvarkyti, nes jų valdoms tenkančios kelių atkarpos neilgos, o nesutvarkius bent vienos iš jų, kelias vis viena lieka neišvažiuojamas. Todėl įstatymu tai pavedė daryti valstybinėms miškų urėdijoms. Buvo patvirtinta tokių kelių priežiūros tvarka, bet paaiškėjo, kad teisiškai net nėra apibrėžta, kas tas miško kelias, kurio priežiūrai gali būti naudojami skirti 4 mln. eurų. Vis dėlto ilgai laukta pradžia padaryta. Belieka bendromis jėgomis tą tvarką tobulinti, pasimokant iš šiais metais paaiškėsiančių klaidų ir netobulumų.
Prastos nuotaikos
Įvedus papildomą 5 % mokestį, pasidarė kur kas liūdnesnis vaizdas kalbant apie privačių miškų medienos naudojimą: jis sumažėjo trečdaliu. Galima būtų džiaugtis, kad lieka daugiau nekirstų miškų (nors Lietuvoje aktualesnė problema – didėjantis perbrendusių medynų plotas, tiesa, ne gyventojų mėgstamų pušynų).
Tačiau kas už to slepiasi? 5 % apmokestinama paties savininko parduodama mediena. Tai reiškia, kad apmokestinama ne tik nenukirsto miško vertė, kuri parduodant malkas dabar sudaro 1–2 Eur už 1 kub. m, bet ir savininko darbas tą medieną gaminant ir velkant iš miško pirkėjui. Pirkėjui parduodamų malkų kaina jau būna 20 Eur, o 5 % reikia mokėti būtent nuo galutinės sumos. Todėl dingsta bet koks noras pačiam kirsti savo mišką ir iš to gauti pajamų. Jau geriau tuos sausuolius nupjautus palikti, jei pačiam malkų nereikia.
Todėl kai kurie savininkai pradėjo patys nebekirsti, o parduoti nenukirstą stačią mišką. Dar kiti visai atsisakė bet kokios ūkinės veiklos savo valdose taip prarasdami galimybę savo miške susikurti darbo vietą sau ir savo šeimos nariams. Taigi, galima sakyti, kad naujasis mokestis prisidėjo prie nedarbo didinimo ir paskatino dar kažkiek žmonių pajamų ieškoti Anglijoje.
Tačiau ką daryti, jei vis tiek reikia pajamų, o išvažiuoti į Angliją nenori ar negali?
Tada daug naudingiau mišką parduoti su žeme, t. y. parduoti savo nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į mokesčius, gauni penktadaliu daugiau pajamų, nes parduodant nuosavybę daugeliu atveju neskaičiuojamas ir 15 % gyventojų pajamų mokestis. Tarp kitko, parduodant medieną gyventojų pajamų mokestis skaičiuojamas atmetus neapmokestinamą minimumą, o naujasis 5 % mokestis skaičiuojamas jau nuo pirmo gauto euro. Todėl mažą kiekį gamindavę ir parduodavę miško savininkai mokesčio ir visai nemokėdavo, o dabar privalo.
Negi protėvių žemė pigiau grybo?
Parduodantys mišką su žeme dažnai kol kas patys nesupranta, ką praranda. Garsių žmonių naudotas rašiklis, kėdė ar švarkas aukcionuose parduodamami už fantastinius pinigus. Tai negi mūsų prosenelių naudota žemė, pasodinti medžiai kiekvienam gimusiam vaikui atminti ar pamatiniai trobos akmenys, suridenti prosenelių rankomis, neturi mums jokios vertės?
Tam, kuris nusiperka tą sklypą, tai tik miške baigianti sunykti obelis, alyvų krūmas ar akmenų krūva, o ne prosenelių gyvenimo pėdsakas. Valstybinės miškų tarnybos planuose irgi nerasite sodybvietės, tai geriausiu atveju tik intarpas medyne, o gal ir tas neišskirtas. Tai ar reikia stebėtis, kad mūsų vaikams nėra skirtumo, kur gyventi, kai nutraukiami bet kokie ryšiai su tėvų ir protėvių gimtine? Kai nelieka vietos, kurioje būtų proga prisiminti giminės gyvenimus, sužinoti, kodėl ta griova miške vis dar vadinama Rėkų griova (mano prosenelių gimtinėje).
Miškus užsieniečiai gali laisvai pirkti
Sumažėjus privačių miškų naudojimui, sutapo, kad ir medienos kainos krito (dėl ne nuo Lietuvos priklausančių aplinkybių). Todėl iš medienos verslo gyvenančios įmonės išgyvena ne geriausius laikus ir pirkti sklypų negali. Kirsdamos savo miškus jos patiria papildomai 5 % nuostolį. O naujų sklypų neįperka ir nekirsto miško tik išsikirsti žmonės neparduoda, nes tai dėl mokesčių nuostolinga. Tačiau dėl pasaulyje vykstančių procesų pasidarė patrauklu investuoti ne į naftą ar Graikijos obligacijas, o į nekilnojamąjį turtą, ypač tokį kaip žemė, kuri, kaip sakydavo mūsų senoliai, nei dega, nei skęsta.
Žemdirbiai Lietuvoje laiku sureagavo ir paspaudė politikus, kad būtų sudėti saugikliai, neleidžiantys išparduoti žemės užsieniečiams. Miškų žemei jokie saugikliai negalioja, todėl miško sklypus dabar perka ne Lietuvos investuotojai. Lietuviai paprasčiausiai negali konkuruoti kaina, nes net ir visus medžius nukirtęs ir pardavęs (to įstatymai neleidžia), negausi jokio pelno. Todėl greitai laisvai lankysimės švedo ar suomio miške Lietuvoje. Kadangi pastarieji turi daugiau pinigų, o tai reiškia – ir daugiau įtakos, tai greitai politikai nuolankiai vieną naktį ar rytą vienbalsiai priims įstatymą, draudžiantį be savininko leidimo vaikščioti po privatų mišką. O tai vėl bus miško savininkų taip ilgai lauktas gėris…
žurnalas ,,Miškai”, Tiesos.lt