Proto miglos po truputį sklaidosi ir tikroji valstybės padėtis aiškėja net neprimatantiems, įsitikinęs Kovo 11–osios akto signataras Vidmantas Povilionis. Tačiau buvęs rezistentas pabrėžia: artėjant politinei žiemai, svarbiausius darbus reikia baigti skubiai.
Kvailiai ir piktybiniai
Pastaraisiais mėnesiais, atrodo, visi lietuviai kartu išgyvena ukrainiečių tautos laimėjimus ir netektis. Bet net tarp politikų atsiranda tokių, kurie atvirai palaiko Krymą okupavusį Kremlių. O dėl tokių pareiškimų niekas jų neketina, pavyzdžiui, pašalinti iš valdančiosios koalicijos. Ką tai rodo apie Lietuvos valstybės būklę?
Tai rodo arba nebrandų, vaikišką nesigaudymą reiškiniuose (suaugusių ir politikoje veikiančių asmenų atžvilgiu įvardintiną visišku kvailumu), arba, naudojant Stalino terminiją, „sabotažininką“, įterptą ar įsiterpusį ir veikiantį pagrindiniuose valstybės valdymo organuose. Partijų ar struktūrų, kuriose jie veikia, nariai, nesiimantys tokių veikėjų atžvilgiu jokių priemonių, taip pat klasifikuotini pagal tas dvi išvardintas kategorijas.
Mano galva, politikoje pagrindinis klausimas ir yra: kaip atskirti kvailius nuo piktybinių? Tai – dėl jų vėlesnio įvertinimo. Diskusijų dėl operatyvaus jų šalinimo iš politinės ar administracinės veiklos valstybėje net neturėtų kilti.
Šiuo metu mūsų politiniame gyvenime, kur spjausi, ten pataikysi į vešintį „durnių“ ar „durniumi“ apsimetusį.
Jeigu su panašia agresija, su kuria dabar susiduria Ukraina, tektų susidurti Lietuvai, ar tauta sugebėtų susivienyti?
Žiaurus klausimas. Į jį negalima atsakyti be išlygų ir atgalinių klausimų. Kam susivienyti: pasipriešinimui ar pralaimėjimo vargams lengviau pakelti, kartu padejuoti? Kiek tautos, kuri turėtų (kitas laipsnis – ir galėtų) vienytis bei priešintis, likę dabartinėje Lietuvos visuomenėję? Ar tauta dėl savo vienybės pradžioje turėtų kovoti su „savo“ valdžia, kad galėtų pradėti priešintis svetimajai? Kad ir vieningą, bet beginklę, pralaimėjusią, susigūžusią tautą dar lengviau ginti į vagonus ir siųsti Pietų Sachalino ekonomikos vystyti.
Dalis likusios sveikos visuomenės gal ir spėtų susivienyti, bet ar jie netaptų dar lengvesne auka? Iš čia kitas klausimas: kad taip neatsitiktų, ką nedelsiant turėtume daryti? Ir kaip tai daryti: pogrindyje, slaptai nuo taip vadinamos „savos“ valdžios? Ar laukti, kol mumis pasirūpins bradauskai su žemaitaičiais, ekscelencijos užtars per savo bendramokslius ar tokie Vyčio Kryžiaus kavalieriai kirkilai su žmonomis gėlių puokštėmis ant pirmojo Vilniun įvažiavusio rusų BTR’o bandys suminkštinti okupanto širdį? Turiu prisipažinti, kad man šitos išvardintos publikos mąstymas ir logika neįkandami. Mano Lietuva susivienytų. O ar jų Lietuva vienytųsi ir, ar kas norėtų su jais vienytis, lieka klausimu.
Iškasta žarijų duobė
Kaip buvo su tautos vienybe Sąjūdžio laikais? Ar paties Sąjūdžio narių vizijos dėl Lietuvos ateities sutapo?
Išskaidykim dėmenis. Tauta, kuri kilo už abstrakčiai suprantamą „Persitvarkymo Sąjūdį“, buvo vieninga. Ją vedė žmogaus laisvės savoje laisvoje valstybėje idėja. Būsimoji sava valstybė buvo suprantama kaip asmens laisvės gynėja ir skydas nuo išorės pavojų.
Reikia pabrėžti, kad gyvenusieji anais laikais buvo pratę prie kasdieninio sąvokų ir reikšmių painiojimo, turėjo tam išsiugdę imunitetą, todėl žodį „persitvarkymo“ pavadinime visiškai ignoravo lyg kokį privalomą sovietinį burtažodį, prasminiu laikydami tik žodį „Sąjūdis“ ir suteikdami jam „Laisvės Sąjūdžio“ prasmę.
O Sąjūdžio narių vizijos nesutapo ir sutapti negalėjo. Ypač vadovybės: Sąjūdžio Tarybos, Sąjūdžio Seimo ar aktyvios idėjų generatorės Kauno Sąjūdžio tarybos narių. Kaip įvairiais keliais tie žmonės atėjo į Sąjūdį, taip savo sąžinės, pilietiškumo, patriotizmo, siuntėjų, viršininkų vedami, įgalioti ar įsakyti kiekvienas jame ir veikė.
Aš pats asmeniškai, nors ir esu lietuviškų pavadinimų šalininkas, tuomet buvau prieš pasivadinimą Sąjūdžiu, laikydamas jį neapibrėžiančiu reiškinio esmės ir galinčiu ateityje pakenkti savo neapibrėžtumu. Kas, deja, vėliau ir įvyko, kai dalis „gudresnių“ politikų susirinko visas Sąjūdžio vėliavas ir jomis iki šiol suzombėję mosuoja, seniai pakasto numirėlio vardu. Aš palaikiau „Tautos fronto“ idėją, kaip tikslesnį to reiškinio įvardijimą, leidžiantį labai aiškiai suvokti vyksmo ribas: „Frontas“, pasiekęs visai tautai bendrą tikslą – Nepriklausomybę, – be jokių prieštaravimų, natūraliai išyra, palikdamas po savęs į partijas ir kitus visuomeninius judėjimus pasiskirsčiusias jo dalis vidaus klausimams pagal savo interesus spręsti.
Kokia dabar turėtų būti Sąjūdžio žmonių vieta Lietuvos valstybėje? Ar galima sakyti, kad jie jau atliko savo darbą, o dabar laikas politika ir vizijų kūrimu užsiimti naujajai kartai?
Jokie dabartiniai politiniai Lietuvos dariniai nėra bendrųjų ano Sąjūdžio idėjų nešėjai. Kai kurie dar jomis bando dangstytis ar mimikruoti, bet jau ir naivus tai mato.
Eiliniai Sąjūdžio žmonės ne tik kad nebuvo įvertinti, bet netgi buvo paniekinti. Tie žmonės savo darbo iki galo taip ir neatliko, nes buvo atriboti nuo valstybės kūrybos ir jau nebeatliks, nes laikas sparčiai stumia juos amžinybės link. Jaunajai kartai užsiimti veikla visada laikas ir aš jokio prieštaravimo tarp kartų tame nematau, bet tarp jos ir senosios kartos per ketvirtį amžiaus sumaniai buvo iškasta žarijų duobė, kurią ne kiekvienas jaunasis sugeba peršokti.
Tautos laikosi tikėjimu
Viename interviu prieš ketvertą metų esate sakęs, kad Lietuva neturi tikrų politikų: „pėstininkai veržiasi į figūrų pozicijas, bet mąsto vis tiek kaip pėstininkai.“ Ar manote, kad tai tik Lietuvos, ar ir viso šiuolaikinio Vakarų pasaulio problema?
Dabar ne tik manau, bet ir matau, kad problema visuotinesnė. Sočiai ėsdamas ir ramiai gyvendamas, bet kuris gyvūnėlis aptingsta, o jo savisaugos pojūčiai atbunka.
Būdami pavergti ir uždaryti, kas smarkiau, kas saikingiau idealizavome laisvuosius Vakarus. Dabar, galėdami juos matyti ir net pačiupinėti, suprantame, kad ir jie, „užsiknisę“ savo susikurtose ar jiems pamėtėtose problemose, kartais vadovaujasi visiškai klaidingu pasaulio suvokimu. Ypač, kai kalbama apie pasaulį, kuris nebuvo jų kolonijos ar bent penkiasdešimt metų buvo atskirtas geležinės uždangos. Todėl turime suvokti, kad jie irgi yra ne mažiau už mus nukentėję, nes jų galvose trūksta mūsų pasaulio vaizdo. Štai šitoje vietoje jau ne jie, o mes jiems galime ir privalome būti patarėjais, o ne nuolatiniais atsiprašinėtojais.
Kalbant apie Lietuvą, ypač paskutiniuoju metu, kai proto miglos sklaidosi ir tikroji padėtis aiškėja net neprimatantiems, yra vilties, kad prasivalys ir politinė padangė. Pavojingi laikotarpiai iškelia vadus, atliepiančius visuomenės savigynos ir saugumo poreikius. Bet tam turi būti tinkama terpė bei aplinka, iš kur jie galėtų iškilti. Fiziškai ir dvasiškai nykstant tautai, vis mažėja galimybė sulaukti brandžių asmenybių.
Kaip manote, ar lietuviai sugebės išsaugoti savo valstybę?
Sugebėsim. Kitaip manyti negaliu. Visą gyvenimą tikėjau savo tauta ir jos galiomis kurti savo valstybę. Tai daryti mes, lietuviai, mokame: labai seniai ją sukūrėme ir jau kelis kartus atkūrėme. Niekam neduota matyti ateities ir nežinia, su kuo dar susidursime. Valstybė – tautos namai. Juos galima sugriauti, bet kol yra tauta, jie bus atstatyti. Tie namai, kuriuos atkūrėme 1990-aisiais, dar nebaigti, nesutvirtinti ir ne visi gerai juose jaučiasi. Bet artėjant politinei žiemai, svarbiausius darbus reikia skubiai baigti. Blogai dirbančius rangovus laikas išvaikyti.
Tautos laikosi tikėjimu savo pašaukimu, savitarpio pasitikėjimu ir bendrai puoselėjama tautos atmintimi, pasireiškiančia per kalbą, bendrą istoriją ir kultūrą. Tautos galutinai nebelieka, jei ji praranda žmones. Tautai praradus savo žemes, jos valstybei vietos nebelieka. Todėl – nė pėdos savo žemės svetimiems! Tik su sava tauta ir savoje valstybėje žmogus gali išgyventi pilnatvę. Ir tik tegu niekas neaiškina apie atsiribojimą ar uždarumą.
lzinios.lt, tiesos.lt