Birželio 26 d. (1941 m.) Kaune buvusiose miesto kapinėse (dabar – Ramybės parkas) įvyko masinės žuvusių sukilėlių laidotuvės. Amerikos lietuvių istorikas Algirdas Martynas Budreckis (1938-2000) savo anglų kalba parašytoje studijoje “The Lihtunian National Revolt of 1941” mini tą epozodą, o sykiu plačiai cituoja ir diena prieš tai paskelbtą Laikinosios vyriausybės kreipimąsi į tautą. Tas kreipimasis kalba pats už save. Šią Lietuvos sukilimo minėjimo savaitę vertai tai prisiminti.
* * *
Birželio 25–ąją Laikinoji vyriausybė formaliu atsišaukimu kreipėsi į tautą:
Nepriklausomosios Lietuvos valstybė jau atstatyta. Raudonoji armija išbėgdama išsivežė ir savo sukurtos vadinamosios tarybinės Lietuvos valdovus. Raudonosios Lietuvos istorija jau baigta, ir jos puslapį užverčiam. Užverčiam kaip klaikų, košmarišką sapną, nes tie vieni metai ir aštuonios dienos suspėjo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausio mūsų darbo žmonių buvo sukurta per dvidešimt metų. Suardė mūsų ūkininko buitį, sugriovė mūsų darbininkui bei tarnautojui pusiausvyrą tarp pajamų ir išlaidų. Išgrobė, išvežė įmonių įrengimus ar sunaikino įmones, su tokiu vargu darbo žmonių kurtas. Išvežė ir sukimšo į kalėjimus keliasdešimt tūkstančių mūsų tautos sūnų. O likusius vertė aklais savo rusiškojo imperializmo ir bolševikinio šovinizmo įrankiais.
Paskutinėmis dienomis atstatytos nepriklausomybės faktą teko dar apmokėti labai gausiomis mūsų nekaltų civilinių gyventojų ir mūsų partizanų kraujo ir gyvybės aukomis.
Šiandien sykiu su visa tauta mes lenkiam galvas prieš šiuos didvyrius, kankinamus, nukankintus ar herojiškai kritusius kovoje. Tėvynės vardu lenkiamės prieš jų tą didžiąją auką – auką dėl tėvynės.
Su meile minim herojiškas pastangas ir tų lietuvių, kurie, susispietę į Aktyvistų frontą, ruošė nepriklausomos Lietuvos atstatymą…
Apiplėšti likome – ir ūkininkas, ir darbininkas, ir tarnautojas. Karo našta visą pasaulį vis sunkiau slegia. Tačiau tapome laisvi. Ta viena mintis padės pakelti – turi padėti – visus nepriteklius. Ji turi paskatinti kiekvieną lietuvį, mylintį savo kraštą, imtis kasdienių pareigų su tokiu pasiryžimu, su tokiu nesireklamuojamu atsidėjimu, su kokiu šiomis dienomis mūsų didvyriai ėjo mirti dėl tėvynės. Gyventi dėl tėvynės yra taip pat heroizmas, kaip ir mirti dėl jos.
Laikinoji Vyriausybė nieko nežada. Ji jaučia, kad ir be tų pažadų tauta jos siekimus supranta ir pritaria. Tie gi siekimai yra ne Laikinosios vyriausybės sudaryti, o tik jos paimami iš visų trijų milijonų širdžių ir jos formuluojami – norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai.
Tauta į šį atsišaukimą sureagavo spontaniškomis masinėmis demonstracijomis. Tokia pati patriotinė nuotaika buvo jaučiama fabrikuose, parduotuvėse, darbininkų šeimose, ūkininkų sodybose.
Tą pačią birželio 25 d. Kauno karo lauko komendantas generolas A. Pohlis Laikinosios vyriausybės atstovams pareiškė, kad įgaliojimų derėtis su Laikinąja vyriausybe jis neturi, bet nemato kliūčių palaikyti ryšius su lietuvių paskirtu Kauno karo komendantu J. Bobeliu. Audiencijoje, skirtoje Laikinajai vyriausybei aikštėje priešais miesto rotušę, generolas Pohlis atsakinėjo į klausimus, ir tai buvo transliuojama per radiją. Nuo to momento kiekvienam blaiviai mąstančiam lietuviui tapo aišku, kad vokiečiai priešinasi nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui, o Lietuvos sukilimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas kertasi su nacių politiniais tikslais.
Birželio 26 d. įvyko iškilmingos 85 žuvusių laisvės kovotojų laidotuvės. Profesorius J. Ambrazevičius, pagerbdamas žuvusiuosius, tose masinėse laidotuvėse pasakė įsimintiną kalbą:
Ne pirmą kartą šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė ištroškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse… Šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, kad tik svetimiems nevergautų… Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų stiprėsime dirbti, o jei reikės – ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi, būtent, dėl Lietuvos laisvės.
Algirdas M. Budreckis, The Lithuanian National Revolt of 1941, Boston, 1968, p. 105-107.
veidaknygė FB