Ką gi, sutemo, nukabinau vėliavą, per dieną plevėsavusią prie namų. Pasidalinsiu dienos įspūdžiais.
Posėdis Seime paliko prieštaringą nuotaiką. Greta puikių pranešimų, kurių autorius Kovo 11-osios salė palydėjo plodama atsistojusi (tokių buvo du – Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir Rusijos demokratas, prezidento Boriso Jelcyno bendražygis Genadijus Burbulis), buvo ir labai blankių, visiškai nederančių tokio lygio minėjimams. Bet apie tai – vėliau.Ekscelencija S.Tamkevičius kalbėjo: „Kovo 11-sios mes nebūtume turėję be mūsų partizanų, kurie tarsi pralaimėjo nelygią kovą su okupantu, bet mūsų širdyse ir protuose paliko žinią – Dievas ir Tėvynė yra tos vertybės, dėl kurių galima mirti. Ir gūdžiais brežnevizmo metais, kai pasaulis mus buvo beveik pamiršęs, mes laisvės nepamiršome; vienas po kito – kunigai, seserys vienuolės ir pasauliečiai – ėjo per kalėjimus, lagerius ir tremtis vien už tai, kad drįso laisvai mąstyti ir kalbėti. […]
Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė. Kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtis amžiaus yra laisva.“ (ČIA.)
Visos G.Burbulio kalbos kol kas internete, deja, neradau, tik trumpą Delfio atpasakojimą (ČIA). Gal dar kas įdės visą. Ji buvo nuostabi. Ypatingai, su didele intelektualine jėga perduota emocinė įtampa per Bulato Okudžavos eiles, atspindinčias žmogaus dvasinę kovą su „dangaus kariuomenėmis“ už jo orumą, išlikimą savimi, už kilnumą, už nepasidavimą nuosmukio pagundai.
Šiek tiek kitaip, religiniu žvilgsniu, bet iš esmės apie tą patį vėliau per pamokslą Vilniaus katedroje kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas.
Emociškai artikuliuotą kalbą (be jokio rašto!) pasakė Vytautas Anužis, aktorius iš Klaipėdos, nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, Muzikos ir teatro akademijos profesorius.
„Mankurto kepurėlė jaunam žmogui tai priešo dovana. Lietuva dramatiškai tirpsta. Skaičiai ir greičiai pribloškia ne antrus ir ne trečius metus. Ilgai stovėjome nustebę – kodėl? Paskui ilgai stovėjome su viltimi – gal visa tai jau baigėsi? Tebestovime ir klausiame: gal kas nors žinote, ką daryti? Stovime ir žiūrime, kiek dar paliko Klaipėdos, Panevėžio, Marijampolės? Kokie mes buvome tada per atgimimą, kaip mes nuėjome iki Kovo 11-osios? Juk buvo daug sunkiau, mes buvome prieš tokią galybę, kuri turėjo baisias mašinas, spjaudančias ugnį ir plieną. […] [Bet] mes žiūrėjome vienas į kitą su pagarba ir buvome pasirengę pagelbėti vienas kitam. Dabar viskas mumyse“, – sakė V.Anužis (ČIA).
Gaila, bet ne visi iškilmingo Seimo posėdžio pranešimai buvo deramos aukštumos. Prie visos pagarbos Seimo pirmininko institucijai, kalbėjimas tokia proga vis dėlto įpareigoja.
„Atėjo pavasaris, 40 paukščių diena. Tai kvietimas apsivalyti ir kvietimas dirbti. Ir tai neturi būti tik žodžiai ar šūkiai. Visi Lietuvoje laukia ir tikisi oraus gyvenimo, kai vertinamas darbas ir noras būti reikalingu visuomenei piliečiu.
Mūsų žmonės turi daug ryžto ir potencialo, yra talentingi ir darbštūs, kelia aukštus standartus ir laukia, kad jais būtų tikima ir pasitikima, jie – tai mes visi drauge – norime kurti savo valstybę.“
Čia valstybės vyro „adresas“ Lietuvos žmonėms ir užsienio šalių pasiuntiniams? Na, spręskite patys (ČIA).
Juk nesunku pasisamdyti kalbų rašytoją, jeigu sekretoriate „neužtenka parako“. Bet negalima šitaip tuščiažodžiauti. Kadangi tai suvokiama ne vien kaip personalijos atšvaitas, bet ir kaip viso Seimo atstovybės charakteristika. Aš vis dėlto tikiu, kad Seimo potencialas didesnis.
Nuvylė ir „jaunimo balseliai“. Graži iniciatyva Kovo 11-osios proga duoti žodį jaunimui. Nė kiek neabejoju, kad tokio jaunimo Lietuvoje yra – ir tarp studentų, ir tarp gimnazistų. Bet reikia pirmiau įsitikinti, kad jauni žmonės turės ką pasakyti. O „pionieriškos“ brandos jaunimėliui pirmuosius oratorinius bandymus ar „poetinius ieškojimus“ verčiau pasitikrinti mokyklos vakarėliuose, ne Seimo tribūnoje.
Man patiko šiandieninis arkivyskupo Gintaro Grušo pamokslas Vilniaus katedroje. Ganytojas kalbėjo (ČIA):
„Kodėl Jėzus kalba mokiniams apie meilę priešams ir persekiotojams? Nes Jis žino, kad kiekvienas Jėzaus mokinys visais laikais bus persekiojamas. Ne tik Jėzaus laikais ir krikščionybės pradžioje, ne tik sovietmečiu, bet ir šiandien Jėzaus mokiniai yra persekiojami. Šiandien Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje ir kitur krikščionys dėl tikėjimo yra kankinami, gyvi sudeginami, kitaip žudomi. Vakarų valstybėse yra atvejų, kai darbo netenka abortų nedarantys medikai, o vyskupai yra teisiami dėl mokymo, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Krikščionys sulaukia paniekos ir viešo pašiepimo, kad jų pažiūros pasenusios, neatitinka pažangios visuomenės, iš tikėjimo kylantys argumentai laikomi nepagrįstais. Šiandien, kaip ir sovietmečiu, bandoma supriešinti tikėjimą ir protą.
Bet kokia viso to šaknis? Laiške efeziečiams apaštalas rašo: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Kitaip tariant, tikrasis žmogaus priešas yra velnias. Nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos kiekvieną dieną vyksta kova dėl žmogaus sielos. Nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų šios kovos dalyvis – sąmoningai tai suvokdamas ar to nežinodamas. Šiame vieninteliame kare mes visi esame pašaukti į privalomąją tarnybą; čia nėra būdo išsipirkti ar pasiūlyti savanorį vietoje savęs.“
Veidaknygė
tiesos.lt