Vladimiras Laučius tekste [Kad nepasikartotų idėja „Ir tuomet dirbom Lietuvai“] buvo pagaliau aiškiai suformuluota svarbiausia idėja Lietuvai – lietuviams pirmiausia būtina tapti tikra politine tauta, o pačiam kraštui – tikra valstybe. Tik įgyvendinus šią idėją galima svajoti ir kalbėti apie visa kita, nes, norint nuveikti ką nors iš tiesų rimto ir didaus, pirmiausia reikia būti visaverčiu ir savarankišku politiniu subjektu pasaulio valstybių bendrijoje ir istorijoje.
Šiandien lietuviai yra ne politinė tauta, o tik lietuviškai (vis dar) šnekantys nedidelio krašto gyventojai, nepajėgiantys suvokti ir įsivaizduoti savęs kaip bendro ir į ateitį nukreipto tikslo saistomos piliečių bendrijos. Siaurutį mūsų buvimo horizontą užsklendžia vienadienius gyvenimo poreikius tenkinantis ir jokio aukštesnio tikslo ir prasmės neturintis monotoniškas ūkinininko ir kultūrininko triūsas.
Ūkininkas ir kultūrininkas gali būti iš tiesų protingas ir išradingas. Jis gali pasiūlyti tikrai įdomių ir naudingų idėjų. Bet jis todėl ir yra tik ūkininkas ir kultūrininkas, kad nemąsto Tautos ir Valstybės kategorijomis. Todėl jam sunkoka suvokti, kad iš tiesų didingas idėjas ir gyvenimą iš pagrindų keičiančias vizijas gali įgyvendinti tik politiškai sąmoninga ir valstybiškai susitelkusi piliečių bendrija, bet ne nupolitinta ir neorganizuota išvalstybinta provincija tapusio krašto ūkininkų ir kultūrininkų bendruomenė.
Straipsnis primena, kad visų didžių darbų būtina sąlyga – sutelkta politinė Lietuvos tautos valia. Jeigu ji neatsiras, net ir puikios idėjos Lietuvai liks neįgyvendintos, o pati iniciatyva bus prisimenama tik kaip smagus, bet iš anksto pasmerktas nesėkmei intelektualinis žaidimas.
Arba paskutinis priešmirtinėje agonijoje besiblaškančios Lietuvos sapnas, pavėluotai liudijantis, ko ji slapčia troško ir – jeigu būtų laiku pažadinusi savarankišką politinį mąstymą ir valią – galėjo ir privalėjo tapti ir būti.